Kovo 19 d. 19 val. Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro koncerto „Lukas Geniušas skambina P. Čaikovskį“ tiesioginėje transliacijoje internetu klausytojai galės išgirsti ir Dmitrijaus Šostakovičiaus Penktąją simfoniją. Pristatome muzikologo Viktoro Gerulaičio parengtą simfonijos anonsą.
Simfonija Nr. 5 re-minor, op. 47 (1937). Premjera 1937 m. lapkričio 21 d. Leningrado filharmonijoje.
Ko buvo galima laukti 1937 m. iš kompozitoriaus, kuris vos prieš metus buvo viešai ujamas dėl „formalistinės“ muzikos, kuriam buvo tiesiogiai grasinama susidorojimu, jis buvo tardomas ir kaltinamas dalyvavęs sąmoksle prieš... Staliną?! Iš kompozitoriaus, kuris dėl spaudimo „iš viršaus“ buvo priverstas atidėti (kaip paaiškėjo, 25 metams!) savo Ketvirtos simfonijos premjerą? Nebent „atgailaujančio psalmės“ – kantatos apie didįjį vadą arba didžiąją partiją.
Dmitrijus Šostakovičius (1906–1975)
D. Šostakovičius atsakė Penktąja simfonija, sukurta 1937 m. balandį–liepą. Užbaigęs pareiškė: „Simfonijoje norėjau parodyti, kaip per didelės dvasinės kovos tragiškus konfliktus įtvirtinamas optimizmas kaip pasaulėžiūra.“ Draugai suprato, jog šis „komentaras“ skirtas apginti muziką nuo išpuolių. O pačią muziką išgelbėjo jos daugiareikšmiškumas. Po premjeros kuluaruose kalbėjo: „Atkirto jiems, ir gerai atkirto!“ Kartojo Boriso Pasternako žodžius: „Tik pagalvok, pasakė viską, ir už tai jam nieko nenutiko!“ Pagelbėjo ir A. Tolstojaus frazė apie tai, kad simfonijos tema – „asmenybės tapsmas“.
Būtent šia muzika, su jos aukščiausiu etiniu užtaisu ir tikru tragizmu, su jos giliai žmogišku turiniu, o kartu – su jos klasikiniu išbaigtumu ir darnumu, D. Šostakovičius – simfonistas – pirmą kartą išsitiesė visu savo milžinišku ūgiu.
Premjera buvo triumfiška. Ovacijos truko gerą pusvalandį. Jaunas dirigentas J. Mravinskis iškėlė simfonijos partitūrą aukštai virš galvos.
I. Moderato-Allegro – kupina asmeninio skausmo ir filosofinės gelmės.
II. Allegretto – trumpam nutolsta nuo pagrindinio konflikto. Bet humoras čia anaiptol ne geraširdiškas.
III. Largo (sukurta per 3 dienas!) – geniali XX a. patetinė lyrika.
IV. Allegro non troppo – ryžtingas judėjimas pirmyn, kuris baigiasi timpanų dūžiais, – šventiniais ar tragiškais?..
