„Toska“ LVSO sezono atidarymui – unikali ir nepakartojama patirtis klausytojams

Muzikologė Beata Baublinskienė

Gintaro Rinkevičiaus vadovaujamas Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras rugsėjo 19 d. pradėjo savo 37-ąjį koncertų sezoną. Sausakimšoje LVSO koncertų salėje nuskambėjo Giacomo Puccini opera „Toska“, skirta vieno žymiausių ir publikos labiausiai mėgiamų Lietuvos tenorų Edgaro Montvido penkiasdešimties metų jubiliejui.

Tenoras Edgaras Montvidas, maestro Gintaras Rinkevičius ir LIetuvos valstybinis simfoninis orkestras (Simono Lukoševičiaus nuotr.)

Kviesdamas klausytojus švęsti savo gyvenimo sukaktį kartu, garsusis dainininkas paruošė jiems dovaną: parengė iki tol jo nedainuotą Kavaradosio partiją ir drauge su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru, dviem elitiniais Lietuvos chorais ir puikių solistų ansambliu pakvietė į du išskirtinius „Toskos“ koncertinius atlikimus, kurių vienas įvyko prieš keletą savaičių uždarant Pažaislio muzikos festivalį (E. Montvidas yra jo meno vadovas), o kitas nuskambėjo rugsėjo 19-ąją atidarant naują Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro koncertų sezoną.

Tenoras Edgaras Montvidas (Simono Lukoševičiaus nuotr.)

Tai išties buvo dovana. E. Montvido atlikimas ne tik leido mėgautis populiariomis arijomis „Recondita armonia“ ir „E lucevan le stelle“, kurias drąsiai galėtume priskirti žinomiausių itališkų arijų dešimtukui, bet ir kaskart solistui uždainavus, muzikinis sceninis vyksmas įgaudavo aukštesnį emocinį tonusą. Ne veltui „Toskos“ atlikimą vainikavo ilgos ovacijos ir netylantys šūksniai „bravo“.    

Tenoras Edgaras Montvidas (Simono Lukoševičiaus nuotr.)

Be abejo, jie buvo skirti ne tik vakaro kaltininkui. Kitus pagrindinius vaidmenis atliko aksominio tembro sopranas, Lietuvoje karjerą kurianti ukrainiečių solistė Kseniya Bakhritdinova (Toska) bei mūsų šalį plačiai pasaulyje garsinantis charizmatiškasis baritonas Kostas Smoriginas, kuris tądien buvo pagerbtas ir Kultūros ministerijos apdovanojimu „Nešk savo šviesą ir tikėk“. Scenoje taip pat girdėjome jaunosios kartos bosą Jorį Rubinovą (Andželotis), patyrusius scenos meistrus – baritoną Arūną Malikėną (Zakristijonas) ir tenorą Mindaugą Jankauską (Spoleta). Dainavo berniukų ir jaunuolių choras „Ąžuoliukas“ (vad. Vytautas Miškinis) – Piemenėlio partiją atliko diskantas Aleksandras Kunskis – bei Kauno valstybinis choras (vad. Robertas Šervenikas).

Sopranas Kseniya Bakhritdinova (Simono Lukoševičiaus nuotr.)

Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro koncertų sezono atidarymas su „Toska“ tapo ir tam tikru ženklu – nuoroda, jog Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras savo repertuare (ir toliau) skirs ypatingą dėmesį operai. Dar šį pusmetį išgirsime Giuseppe’s Verdi „Makbetą“ su Asmik Grigorian ir E. Montvidu, o žiemą LVSO koncertų salėje nuskambės Richardo Wagnerio „Lohengrinas“, kuris pradės ambicingą R. Wagnerio vėlyvųjų operų atlikimo ciklą. Pagrindinę partiją ir vėl dainuos E. Montvidas, o jo scenos partnere taps Vida Miknevičiūtė: įdomu, kad šiuos solistus netiesiogiai susiejo būtent „Toska“ – solistų parengti debiutai skirtinguose koncertiniuose atlikimuose. Vienas vyko žiemą, kai pirmieji Vilniuje išgirdome V. Miknevičiūtės dainuojamą Toską Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre įvykusiame operos atlikime, kitas – dabar Pažaislio muzikos festivalyje ir LVSO koncertų salėje nuskambėjęs E. Montvido debiutas Kavaradosio vadmeniu.

Kauno valstybinis choras (vad. Robertas Šervenikas) ir Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, diriguojamas maestro Gintaro Rinkevičiaus (Simono Lukoševičiaus nuotr.)

Šie metai apskritai pažymėti G. Puccini „Toskos“ – mat lygiai prieš 125 metus (1900-aisiais) įvyko operos premjera Romoje. Romos operos teatre praeitą sezoną netgi buvo rodomas istorinis „Toskos“ pastatymas su rekonstruotais premjeriniais 1900 m. kostiumais ir dekoracijomis. Tiesa, jame dainavo, deja, Vakaruose vis dar garbinama Anna Netrebko, kurios pasirodymai kaip tik šiomis dienomis Londono karališkojo operos teatro „Toskoje“ iššaukė aštrias ir plačiai nuvilnijusias Ukrainą palaikančių visuomenininkų reakcijas.

Bosas Joris Rubinovas (Simono Lukoševičiaus nuotr.)

Taip sutapo, kad Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro „Toskoje“ dainuoja sopranas iš Ukrainos K. Bakhritdinova. Nors ši Londono ir Vilniaus „Toskų“ opozicija yra atsitiktinė, tačiau sugretinus šiuos du faktus neišvengiamai išryškėja politinis aspektas. Tai, kad vienoje svarbiausių mūsų scenų dainuoja tėvynėje puikią karjerą dariusi, Ukrainos nacionalinėje operoje pagrindines partijas kūrusi solistė, de facto parodo, kad mes pripažįstame, vertiname ir palaikome dainininkės šalyje puoselėjamą aukšto europinio lygio kultūrą.

Baritonas Arūnas Malikėnas (Simono Lukoševičiaus nuotr.)

Kaip skambėjo Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro „Toska“? Solistų ansamblis buvo nepriekaištingas. E. Montvidas dar kartą įrodė savo profesionalumą – viskas, ko jis imasi, atliekama pačiu aukščiausiu meistriškumo lygiu. Ne veltui dainininkas yra pelnęs Nacionalinę kultūros ir meno premiją. Tiesa, perfrazuojant Naująjį Testamentą (apaštalo Pauliaus laišką), visi apdovanojimai būtų tik „žvangantis varis ir skambantys cimbolai“, jei scenoje negirdėtume tos muzikinės ir interpretacinės įtaigos, kuri nuolat laimi E. Montvidui nuoširdžią publikos simpatiją.

Solistai Edgaras Montvidas, Mindaugas Jankauskas ir Joris Rubinovas (Simono Lukoševičiaus nuotr.)

Jo sceninis duetas su K. Bakhritdinova buvo organiškas – jiedu derėjo ir vokaliniu tembriniu požiūriu. K. Bakhritdinovos balsas minkštas, plataus diapazono, su ryškiomis, bet neforsuojamomis viršūnėmis ir giliu apatiniu registru. Jos atlikimą galima apibūdinti kaip itin pagarbų kompozitoriaus partitūrai ir atidų dirigento mostui. Muzikalumu ir jautria emocine išraiška publiką sužavėjo K. Bakhritdinovos ir E. Montvido atliekamas pirmojo veiksmo Toskos ir Kavaradosio duetas, dramatiškumu pasižymėjo scenos su K. Smorigino dainuojamu Skarpija antrajame operos veiksme, o ypač jaudinančiai solistė atliko žymiąją Toskos ariją „Vissi d’Arte“.

Sopranas Kseniya Bakhritdinova (Simono Lukoševičiaus nuotr.)

Piktavalis Romos policijos viršininkas baronas Skarpija, kuris suima politinio bėglio Andželočio draugą dailininką Marijų Kavaradosį ir šantažu siekia jo mylimosios, garsios Romos dainininkės Florijos Toskos prielankumo (veiksmas vyksta 1800-aisiais) – vienas ryškiausių baritono repertuaro vaidmenų. G. Puccini taip meistriškai ir sumaniai sukūrė šį muzikinį personažą, kad išgirsti prastai dainuojamo Skarpijos beveik neįmanoma. O K. Smorigino dainuojamas Skarpija buvo ypač įtikinantis – visų pirma, dėl muzikalaus atlikimo. Gražaus tembro, per visą diapazoną skambumą išlaikantis K. Smorigino balsas bei sceninė įtaiga kone tobulai įkūnijo G. Puccini interpretacijos idealą. 

Baritonas Kostas Smoriginas (Simono Lukoševičiaus nuotr.)

Muzikinė visuma buvo išmintingai ir kryptingai vedama patyrusios maestro G. Rinkevičiaus rankos. Opera nuskambėjo be kupiūrų, tačiau vakaras neprailgo. Gali kilti klausimas, kodėl (ar) verta operos klausytis koncertinėje scenoje, kur nėra dekoracijų, sceninio veiksmo, nėra teatro? Atsakymą pateikia tokie atlikimai, kaip šis, kai visa pilnatve atsiveria muzikos „teatras“: kai girdėdamas ir matydamas puikius solistus, gerai parengtą chorą ir orkestrą, gali netrukdomai sekti garsinį vyksmą ir tiesiog mėgautis G. Puccini muzika. Gaila, kad koncertas nebuvo įrašomas, kita vertus – tuo vertingesnė unikali ir nepakartojama gyvo atlikimo patirtis.

Simono Lukoševičiaus nuotr.

Iš kairės: Seimo narys, operos solistas Vytautas Juozapaitis su žmona Egle Juozapaitiene, maestro Gintaras Rinkevičius, laikinasis Kultūros ministras Šarūnas Birutis (Simono Lukoševičiaus nuotr.)