Gustavo Mahlerio kūryba - fenomenalus muzikos reiškinys, pasiekęs mus nuo dviejų šimtmečių sandūros slenksčio ir nepraradęs savo vertės bei aktualumo XXI amžiuje. Šį plačių užmojų kompozitorių subrandino praeities epochos: jo simfonijos tęsia bethoveniškąją konflikto simfonizmo liniją, taip pat jaučiamas F. Schuberto dainiškojo mąstymo poveikis, esama vagneriškai personifikuotų temų (motyvų) bei sudėtingų jų tarpusavio sąveikos būdų ir brukneriškos erdvės pojūčio.
Visa tai Mahlerio muzikoje originaliai kūrybiškai persipina, susilydo, tampa nauja stilistine kokybe, turėjusia įtakos ir bendraamžiams, ir vėlesnių kartų kompozitoriams.
Kaip ir keliose ankstesnėse simfonijose, pastebime G. Mahlerio susidomėjimą originaliais instrumentų tembrais - orkestruotėje panaudota tenorinė valtorna, varpeliai, išgirsime mandolinos ir gitaros solo.
Simfoniją sudaro 5 dalys:
I Langsam - Allegro
II Nachtmusik (Allegro moderato)
III Scherzo
IV Nachtmusik (Andante amoroso)
V Rondo - Finale (Allegro ordinario - Allegro moderato ma energico)