Muzikologė Jūratė Katinaitė

Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras ir jo vadovas Gintaras Rinkevičius kviečia vienam vakarui pasinerti į kitokią dimensiją, kurioje išnyksta linijinis laikas, nutolsta žemiški rūpesčiai ir kurioje labiausiai priartėjame prie Slėpinio. Kartu su jaunosios kartos solistais, kurie sėkmingai pradeda, o kai kurie jau įsibėgėja tarptautinėje karjeroje, bei dažnu koncertų partneriu – Kauno valstybiniu choru, vadovaujamu Petro Bingelio, orkestras klausytojams pateikia tikrą dovaną – vieną didingiausių ir slėpiningiausių kūrinių muzikos istorijoje – JOHANNO SEBASTIANO BACHO (1685–1750) Mišias h-moll.

Kūrinį kaip visumą J. S. Bachas sudėliojo apie 1749-uosius, likus maždaug metams iki mirties. Išties tai nėra nuosekliai sukurta muzika, o meistriškai sukonstruota iš anksčiau sukurtų kompozicijų ir  specialiai šiuo tikslu parašytų dalių. Klausantis šios muzikos ištisai neapleidžia jausmas, kad tai ilgai brandinta, apibendrinanti, galutinė genijaus ištarmė. Ironiška, tačiau šis – didingiausias – J. S. Bacho kūrinys yra labiau pastišas nei iš anksto apmąstytas ir apgalvotos struktūros bei koncepcijos opusas.  Kitaip tariant J. S. Bachas šiuo atveju elgėsi kaip ir italų baroko operų kūrėjai, kūrę operas-pastišus, kuriuose gausiai naudodavo savo anksčiau sukurtų operų arijas ir ansamblius. Iš to kilo ir pastišo (liet. paštetas) pavadinimas.

Kai 1733 m. J. S. Bachas pasisiūlė tarnauti Saksonijos karališkosios kapelos kompozitoriumi, jis pateikė karališkajam vertinimui dvi Mišių h-moll dalis, apibūdindamas jas kaip „kuklius savo sugebėjimų pavyzdžius“. Tai buvo Kyrie ir Gloria. Sanctus parašytas dar anksčiau – 1724 m., o viena iš Gloria padalų Qui tollis – ko gero ankstyviausia muzika, kurta kaip eskizas vienai iš 1714-ųjų kantatų. Credo ir Et incarnatus dalys veikiausiai specialiai sukurtos Mišioms h-moll. Taigi turime gana plačią J. S. Bacho stiliaus raidos panoramą, aprėpiančią 35-erius kūrybos metus. Tad išties stebina, kad visuma – vieninga, joje nejusti jaunystės ar brandos energijos, seno ar naujo stiliaus skirtumų. J. S. Bachas sukūrė turbūt vienintelį tokį grandiozinį šio žanro kūrinį muzikos istorijoje. Pasak britų muzikologo, J. S. Bacho kūrybos tyrėjo Charleso Sanfordo Terry, „tai tarytum subrendusio architekto tobulų proporcijų statinys“. Poetė ir muzikos eseistė Rosa Newmarch pažymėjo, kad Mišios h-moll yra „aukščiausia J. S. Bacho dvasingumo išraiška“. Jo kantatos ir pasijos (Kristaus kančios istorijos) spinduliuoja protestantiškuoju pamaldumu, tačiau Mišiose h-moll  atsiranda naujas credo: „katalikybė yra aukščiausia pasaulio prasmė“.

Kodėl J. S. Bachas, gimęs ir užaugęs protestantu, sukūrė brandžiausią savo kūrinį katalikų pamaldoms?  R. Newmarch įsitikinusi, kad J. S. Bacho požiūris į religiją buvo daug platesnis, nei mes galime įsivaizduoti šiandien. Nedaugelis jo epochos žmonių galėjo įžvelgti Dievo esmę ir patirti dvasinį pasitenkinimą abiejose bažnyčiose. Mišios h-moll – nėra vien J. S. Bacho dovana Romos sostui, tai brandaus, giliai tikinčio žmogaus nusilenkimas Aukščiausiajam.

Kūrinys dažnai vadinamas „Iškilmingosiomis katalikiškomis mišiomis“. Tai ne paties J. S. Bacho sumanyta, o jo sūnaus Carlo Philippo Emanuelio Bacho, kuris paveldėjo rankraštį ir ant jo užrašė „Die Grosse Katholische Messe“.

Kūrinio taurus sakralumas atsiveria nuo pat pirmųjų Kyrie taktų, pamažu pereinančių į didingą fugą. Nuostabaus grožio melodija, kupina karšto tikėjimo išpažinimo liejasi soprano atliekamoje Laudamus te dalyje...

Beveik dvi valandas trunkančiame kūrinyje didingi, dramatiški epizodai keičiasi su lyrinėmis ištarmėmis, tikėjimo įtvirtinimą keičia dieviškosios apvaizdos ir religinio katarsio epizodai. Mišios h-moll apimtimi ir ištarme iškyla aukščiau bet kokio žmogaus sukurto muzikos kūrinio. Tai labiau bandymas priartėti prie tikėjimo ir kūrybos idealo, absoliuto, nei pamaldų praktikai skirta muzika.

J. S. Bachas taip ir nespėjo išgirsti viso kūrinio. Tik praėjus daugiau nei šimtmečiui, kai XIX a. viduryje pradėta domėtis J. S. Bacho muzika, pagaliau Leipcige suskambo visas kūrinys. Nors po J. S. Bacho mirties net kelissyk atliktos atskiros Mišių h-moll dalys, visas kūrinys pirmąkart suskambo tik 1859 m.