Iš ciklo „Visos A. Brucknerio ir D. Šostakovičiaus simfonijos“
KONCERTO PROGRAMA
D. Šostakovičius. Simfonija Nr. 13, op. 113
***
Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, vadovaujamas meno vadovo ir vyr. dirigento Gintaro Rinkevičiaus, tęsia simfonijų ciklą „Visos A. Brucknerio ir D. Šostakovičiaus simfonijos“, kuriame šį vakarą skambės Dmitrijaus Šostakovičiaus (1906–1975) Tryliktoji simfonija, atliekama kartu su bosu Kostu Smoriginu ir Kauno valstybinio choro vyrų grupe (vad. Robertas Šervenikas).
Simfonijos kūrimo istorija prasidėjo 1961 m., kuomet laikraštyje „Literaturnaja gazeta“ buvo išspausdintas rusų poeto Jevgenijaus Jevtušenko eilėraštis „Babin Jaras“. Tai dauba šiauriniame Kijevo priemiestyje, kurioje hitlerininkai 1941 m. per 36 valandas sušaudė iki 70 tūkst. žmonių, daugiausia žydų. Perskaitęs eilėraštį, D. Šostakovičius iš karto pasiryžo parašyti jam muziką. Pradžioje galvojo apie vienos dalies kūrinį, bet jį baigęs sumanė dar keturis pagal kitas J. Jevtušenko eiles: „Humoras“, „Parduotuvėje“, „Baimės“ (šį eilėraštį poetas sukūrė kompozitoriaus prašomas, jo pasiūlyta tema) ir „Karjera“. Penki paprasta liaudies kalba parašyti eilėraščiai kalba apie sovietinio gyvenimo brutalumą, cinizmą, nepriteklių, baimes, korupciją. Taip gimė neįprasta simfonija, kurią D. Šostakovičius baigė 1962 m. liepos 20 d.
Tryliktosios simfonijos kelias į viešumą ir pripažinimą buvo ilgas. Po premjeros publika liko giliai sujaudinta, tačiau spauda premjerą sutiko priešiškai. Tiesa, kritikos strėlė lėkė tik į J. Jevtušenkos eiles, ne į D. Šostakovičiaus muziką. Galiausiai poetas buvo priverstas gerokai pataisyti „Babin Jarą“ ir „Baimes“, prisiminti, kad toje žemėje greta žydų guli ir rusai, ir ukrainiečiai, kad, gėdydamasis dėl antisemitizmo protrūkių Rusijoje, jis nė akimirkai neturi paliauti žavėtis Rusija, savimi užtvėrusia kelią fašizmui. Nors nenoromis, poetu pasekė ir kompozitorius, „sušvelninęs“ muziką.