Pianisto Luko Geniušo rečitalyje – išskirtinė prancūzų muzikos tradicija

Ieva Bačiulytė

Šią savaitę Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, vadovaujamas meno vadovo ir vyriausiojo dirigento Gintaro Rinkevičiaus, pradeda jau 16-ąjį LVSO vasaros festivalį. Gegužės 31 d. LVSO koncertų salėje festivalio pradžią pažymės išskirtinis vakaras – prancūzų muzikos skambesiu nuspalvintas vieno ryškiausių šių dienų lietuvių pianistų Luko Geniušo solinis rečitalis. Prieš koncertą su pianistu kalbamės apie artėjantį pasirodymą, pasirinktą programą, ypatingą ryšį su tėvu, žymiu pianistu Petru Geniušu, bei vidines transformacijas, lydėjusias tapus dviejų sūnų tėvu.

— Lukai, LVSO vasaros festivalyje atliksite solinį rečitalį. Kuo šis koncertinis žanras Jums ypatingas ir kodėl?

— Manau, kad šioje vietoje galėčiau apibendrinti ir atsakyti už daugelį savo kolegų: tai – turbūt mėgstamiausias pianisto koncertinis žanras. Rečitalyje tau pavaldu viskas, kas dedasi scenoje ir muzikoje – o tai ir yra svarbiausia kūrybinėje plotmėje. Čia nesi priklausomas nuo nieko. Kartu tai yra ir atsakingiausias žanras, kuriame jokios atsakomybės negali perkelti savo partneriams. Visas dėmesys yra sutelktas į tave, ir kiekviena gaida tarsi padėta „ant svarstyklių“, po mikroskopu. Tokia atsakomybė prideda ir šarmo, nes žinai, jog tavo rankose yra tiek sėkmė, tiek nesėkmė.

Pianistas Lukas Geniušas (Simono Lukoševičiaus nuotr.)

— Kuo skiriasi groti rečitalį ir koncertuoti su simfoniniu orkestru?

— Su simfoniniu orkestru groti malonu, nes esi didelės grupės dalis ir jauti palaikymą scenoje tiek iš kolegų, tiek, žinoma, iš dirigento. Tai yra kolektyvinis veiksmas, bendros pastangos, bendras kūrybinis darbas. Tiek kamerinėje muzikoje, tiek ypatingai grojant su simfoniniu orkestru, jaučiama stipri grupinio muzikavimo energija. Kita vertus, nebesi visiškai individualybė – esi priklausomas nuo grupės. Žinoma, yra solistų, kurie nekreipia dėmesio į tai, kas dedasi orkestre, bet aš nesu vienas iš jų. Simfoninė muzika suteikia atsakomybės ir vienai, ir kitai pusei, kiekvienas iš mūsų nesame visiškai savo erdvėje.

Pianistas Lukas Geniušas su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru (Simono Lukoševičiaus nuotr.)

— Gegužės 31 d. rečitalyje atliksite Frédérico Chopino, George’o Enescu, Claude’o Debussy ir Maurice’o Ravelio kūrinius. Gal galite plačiau papasakoti apie koncerto programą?

— Nematoma šios programos gija – prancūzų muzikinė tradicija. Tiek F. Chopinas, tiek G. Enescu, jau nekalbant apie C. Debussy ir M. Ravelį, yra prancūzų muzikos klasikai, jie visi priklauso prancūziškajai linijai. F. Chopinas buvo pusiau prancūzas, laikomas savu kompozitoriumi Paryžiuje. G. Enescu, būdamas rumunas ir etniškai su Prancūzija neturintis nieko bendro, ilgus metus studijavo ir gyveno Paryžiuje. G. Enescu buvo kilęs iš aristokratų šeimos, jo muzikoje, ypatingai noktiurne, kurį atliksiu, labai girdisi prancūzų muzikinės kalbos ir tradicijos įtaka. Šiuos kūrinius pasirinkau dar ir dėl to, kad šį sezoną juos atlikau skirtingose programose ir kombinacijose, tad Vilniaus publikai norėčiau parodyti būtent tai, kas labiausiai atspindi šiandienines mano muzikines aktualijas.

— Pernai koncertuodamas su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru išbandėte LVSO koncertų salės akustiką. Kokie Jūsų įspūdžiai?

— Apie akustiką kalbėti dar šiek tiek anksti, nes salėje nesu buvęs kaip klausytojas. Man labai svarbu ją išgirsti iš kitos barikadų pusės. O kaip atlikėjas scenoje jaučiau žymiai didesnį komfortą negu bet kada anksčiau. Žinoma, buvusi Vilniaus kongresų rūmų salė nebuvo pritaikyta klasikinės muzikos koncertams. Nors ją visi savotiškai mylėjome – tai mano muzikiniai namai, tuose rūmuose esu išaugęs kaip simfoninės muzikos solistas. Nepaisant to, visada suvokėme, kad toje erdvėje muzika skamba ne per puikiausiai. Tai, kas įvyko dabar – ši transformacija – aišku, yra kitas pasaulis. Tai jau yra gražiai skambanti erdvė – dėl to nėra jokių abejonių.

Pianistas Lukas Geniušas su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru (Simono Lukoševičiaus nuotr.)

— Artėjant Tėvo dienai, norisi paklausti, koks Jūsų su tėčiu santykis muzikoje? Ar konsultuojatės su juo, prašote jo įžvalgų, patarimų? O gal tėtis tariasi su Jumis?

— Visiškai teisingai, tai yra abipusis kontaktas, pasitarimas, pasitikėjimas ir dalinimasis įžvalgomis apie muziką. Mes esame labai artimi muzikantai – ne tik šeima. Muzikinis kontaktas mus labai sieja, palaiko mūsų žmogiškuosius santykius. Taip pat galiu pasakyti, kad tėčio įtaka mano gyvenime buvo didžiulė. Tai visada buvo alternatyva – alternatyvus požiūris į klasikinę muziką, klasikinę tradiciją. Augau labai griežtuose akademiniuose rėmuose, išauklėtas savo močiutės, profesorės Veros Gornostajevos. Bet Petras visada duodavo kažkokį kitokį, savotišką požiūrį į tradicinius ir tarsi visiems įprastus dalykus. Tai, kas savaime suprantama akademiniam muzikantui, Petro visada yra kvestionuojama. Jis yra vienas smalsiausių muzikantų – iš tų, kurie nenustoja ieškoti kasdien. Tai – jo unikalus bruožas. Mylėdamas savo tėvą ir suvokdamas galbūt neobjektyvų savo požiūrį, galiu pasakyti: tikrai nesu sutikęs tokių žmonių, kurie taip aršiai kasdien ieško ir prisiliečia prie skirtingų koncepcijų, metodologijų, pratimų, teorijų ir praktikų. Tiek muzikos, tiek dvasinio vystymosi prasme. Jis yra žmogus, kuris niekada nesustoja savo paieškose, ir tai ypatingai įkvepia visus jo aplinkinius, įskaitant ir mane.

— Su žmona Anna Geniušiene auginate du sūnus – Tomą ir Marką. Kaip pats jaučiatės tėčio vaidmenyje? Kas Jums atrodo svarbiausia, būnant tėvu?

— Manau, nesu pasiekęs to taško, iš kurio galėčiau apibrėžti, kas yra tėvystė. Esu savo, kaip tėvo, vystymosi procese. Ir tas procesas tęsis ir keisis. Žinoma, tai yra naujas gyvenimas. Man labai patinka stengtis būti pavyzdžiu savo vaikams, perduoti jiems savo meilę ir patyrimą, duoti gyvenimo pagrindą, pakloti tą pirmą kilimą šiame pasaulyje. Tapus tėvu, pasikeitė tiek daug, kad to nebeįvardinsi – tai yra visiška transformacija. Kol netampame tėvais, iš tiesų gyvename labai egoistiškai. Man mūsų vaikų atsiradimas buvo savęs atsisakymas ir kartu pasiaukojimas bei atsidavimas savo artimajam – savo vaikui. Niekam iš artimųjų tiek neatsiduodi – nei savo partneriui, nei tėvams – kiek neišvengiamai turi atsiduoti vaikui. Tai labai mokina ir daro stipresniu. Taigi esu labai laimingas.

Pianistai Anna ir Lukas Geniušai

Luko Geniušo rečitalis įvyks 2025 m. gegužės 31 d. LVSO koncertų salėje. Bilietus platina LVSO koncertų salės kasa ir Bilietai.lt. Orkestro generalinis rėmėjas – „Embank“, mecenatas – advokatų kontora „Cobalt“.