PREMJERA! L. VILKONČIUS. „PASAULIO SUTVĖRIMAS“

Žemyna

Galingiausia pagonių deivė motina, globojanti kūdikius, gimdyves, dovanojanti gausų derlių, kiekvieną pavasarį paleidžianti Laiko ratą

Praamžius

Dievas kūrėjas, vyresnysis Žemynos sūnus

Velinas

Dievas kūrėjas, jaunesnysis Žemynos sūnus

Aušrinė

Velino sukurta nepaprasto grožio mergelė, Žemynos įkeliama į dangų, kas rytą pirmoji ryškiausiai spindinti žvaigždė, dovanojanti pasauliui šviesą

Žmogus

Sukurtas Praamžiaus pasauliui valdyti

Choras

Visi kiti pagonių Dievai, atliekantys ritualines apeigas.

ŽEMYNA

Nebuvo nieko, tik vanduo

DIEVŲ CHORAS

(patenkinti tuo, ką turi)

O-to-to-to-a,

O.

O-to-to-to-a,

O.

O-to-to-to-a,

O.

O-to-to-to-a,

O.

ŽEMYNA

Nebuvo nieko,

DIEVŲ CHORAS

Nieko.

ŽEMYNA

Nieko, tik vanduo.

DIEVŲ CHORAS

Juodas vandenėlis,

Tū-ta, tū-ta,

Juodas vandenėlis,

Tū-ta, tū-ta

ŽEMYNA

Gelmė vien ir tyla,

DIEVŲ CHORAS

Tykus vandenėlis,

Tū-ta, tū-ta,

Tykus vandenėlis,

Tū-ta, tū-ta

ŽEMYNA

Tamsa ir nebūtis,

DIEVŲ CHORAS

Tamsus vandenėlis,

Tamsus, tamsus,

Tamsus vandenėlis

ŽEMYNA

Tuštymė be gyvybės.

DIEVŲ CHORAS

Duok, Žemyna, amžinybei,

Visų daliai

ŽEMYNA

Nieko, tik vanduo

DIEVŲ CHORAS

Duok, duok, Žemyna

amžinybei

ŽEMYNA

Gelmė vien ir tyla

Duok, duok, Žemyna

amžinybei

ŽEMYNA

Pirmapradis vanduo,

giluminis vanduo.

Juodas niekas, riba

tarp anapus ir šiapus.

DIEVŲ CHORAS

Vienas, vienišas vienis

ŽEMYNA

Vienybės gelmė

DIEVŲ CHORAS

Vienas, vienišas vienis

ŽEMYNA

Vandeningosios įsčios

Vandenų tyloje

DIEVŲ CHORAS

Vienas, vienišas vienis

ŽEMYNA

Vandenų apsupty...

DIEVŲ CHORAS

Vienas, vienišas vienis,

Vienas, vienišas vienis,

ŽEMYNA

Menkas gemalas mūsų pasaulio,

Gal tik nuojauta būsimo gėrio ir blogio,

Vien tik nuojauta didžio pasaulio.

Meilės nuojauta, grožio nuojauta,

Grožio, gyvybės, klaidos ir vienatvės

Dievo kaulų ertmėj.

DIEVŲ CHORAS

Didžioji mūsų,

Loduta,

Dievaite mūsų,

Loduto,

Globoki mumi,

Loduto,

Globoki mumi,

Loduto,

Žemyna,

Loduto.

Žemyna, leisk laiko ratą, leisk.

Jau laikas.

Leisk laiko ratą.

Tu Dievų motina,

Leisk laiko ratą, leisk.

Tū-to, tū-to, tū-to...

Pasirodo du broliai dievai - Praamžius ir Velinas.

PRAAMŽIUS

Kalbėjai, motin, apie...

Rodos apie grožį?

ŽEMYNA

Taip, ir apie meilę...

PRAAMŽIUS

Ir kas gi tai?

VELINAS

Kas gi tai yra?

ŽEMYNA

(Praamžiui)

Tai tu, sūnau, tu.

Esi tu meilė, grožis, gėris esi.

VELINAS

O aš?!

ŽEMYNA

Ir tu, sūnau, ir tu.

Du sūnūs mano, tobuli dievai.

Jūs esat viskas,

Viską jūs užpildot,

ir viskas, viskas telpa jumyse.

VELINAS

Mes esam viskas.

Viską mes užpildom.

Mes esam ir pradžia, ir pabaiga.

Du poliai, du pradai,

du matmenys, du broliai.

Pradžia ir pabaiga,

Viršus ir apačia.

Šviesa ir tamsuma.

Tyla ir garsas,

Šaltis ir kaitra.

ŽEMYNA

Sustok, sūnau!

Jūs esat grožis, gėris...

VELINAS

Mes esam grožis, gėris, meilė...

PRAAMŽIUS

Kaip galiu patirti grožį,

Kaip galiu patirti meilę?

Kaip man žinoti, kiek jos many,

jei negaliu išreikšt jos, dalintis?

VELINAS

Dalinkis su manim, su broliu...

PRAAMŽIUS

Tau jos netrūksta. Tu Dievas.

Aš noriu duot jos tam, kas jos neturi

ir pamatyt, kiek jos yra many.

ŽEMYNA

Tada sukurki savo kūrinį, sūnau.

Sukurki tai, kame išreikštum savo gėrį.

VELINAS

O aš? Aš irgi noriu kurti

Ir savo meilę pamatyt.

ŽEMYNA

Abu kartu sukurkite pasaulį

iš šio vandens negyvo, iš ramybės.

Patirkite, kaip galima mylėt ką pagimdei.

PRAAMŽIUS

Aš noriu iš šio vandens tuštymės

sukurti formas, gelmę šią paverst

garsais, kvapais, vaizdais, suteikti kūną

šviesai, šilumai, tylai, garsui,

grožiui, gėriui, meilei,

suteikti skonį, spalvą, aukštį ir gylį.

VELINAS

Jei tu sukursi šviesą,

Tai greta jos bus ir

Tamsa...

PRAAMŽIUS

Tebūnie!

VELINAS

Visatą padalinsi į dvi dalis –

į baltą ir juodą,

ir niekada daugiau ji nebesugrįš

į tai, kas buvo – į vientisą vienybę vandenų.

PRAAMŽIUS

Žemyna, motin, jei meilė aš esu,

ar aš galiu išsidalint

ir išdalint savus turtus - malonę dievišką?

VELINAS

Tu nori padalint visatą

Į dvi dalis – į baltą ir į juodą,

Ir niekada daugiau ji nesugrįš

Į tai, kas buvo – į vientisą vienybę

ŽEMYNA

(Velinui)

Gali, sūnau, gali.

Ir tu gali, ir tu.

Abu kartu pasaulį kurkit, kaip savo meilės indą,

Abu drauge pripildykit jį dieviškų stebuklų,

Dieviškų stebuklų...

VELINAS

Bet man patinka, kaip yra dabar, patinka...

ŽEMYNA

Nejau nenori tu pamatyt, kaip atrodo meilė?

Nejau nerūpit tau, kaip jos plaukuos užmiega vakaras?

O sniegas ant lūpų virsta dievišku vardu,

Širdis pritilus nuo pasaulio grožio.

Kaip baltas kelias įteka į dangų.

Nejau nenori pamatyti kaip atrodo ramybė ir taika.

VELINAS

Ramybė ir taika yra dabar, negi nesuprantat?

PRAAMŽIUS

Aš noriu kurti džiugesį ir juoką,

VELINAS

Bet ašaros ir skausmas bus šalia.

PRAAMŽIUS

Drąsa ir išmintis.

VELINAS

Ir baimė, ir kvailumas.

PRAAMŽIUS

Ištikimybė ir švelnumas.

VELINAS

Išdavystė ir klasta.

PRAAMŽIUS

Ir meilė.

VELINAS

Ir neapykanta.

ŽEMYNA

Jūs galite abu sukurti darną,

Pusiausvyrą ir tvarką.

Jūs galite abu sukurt pasaulį

Didingą, gilų ir nuostabų.

Iš marių gausmo,

DIEVŲ CHORAS

Iš gausmo...

ŽEMYNA

Ilgesio ir rūko,

DIEVŲ CHORAS

Iš rūko...

ŽEMYNA

Iš dieviškos meilės...

DIEVŲ CHORAS

Iš meilės...

VELINAS

Iš tamsos gelmių...

DIEVŲ CHORAS

O-o-o-o-o-o-o-o...

ŽEMYNA

Atskirkit šviesą nuo tamsos,

Pasaulio kalnas teiškils,

Pasaulio medis teišauga.

DIEVŲ CHORAS

Pasaulio medis teišauga,

O-o-o-o-o-o...

Gyvastis, gelmės, dangus

Tegu randasi.

Gyvastis, gelmės, dangus.

O-o-o-o-o-o...

Oras, vėjas, ugnis

Tegu randasi,

Oras, vėjas, ugnis

Tegu randasi!

PRAAMŽIUS

Mums reikia pagrindo, galingo, tvirto,

Kad kojomis tvirtai galėtum remtis,

Ir atsigulęs išsitiest.

Kad meilei būtų kur namus statyt

Ir kur ganytis...

Tebūna žemė...

VELINAS

Ir iš ko gi tą žemę tversim?

Gal iš mano plauko?

O gal iš mano seilių?

PRAAMŽIUS

Ne...

Ji turi būti gili,

Ji turi būti didelė,

Ir dieviškai graži...

Ją pavadinsim motinos vardu,

Žemė...

DIEVŲ CHORAS

Žemyna, motina, žemė,

Žemyna, motina, žemė,

PRAAMŽIUS

Ji lygi bus kaip veidas,

Pulsuojanti, alsuojanti, maitinanti.

DIEVŲ CHORAS

Žemyna, motina, žemė,

PRAAMŽIUS

Pilna gyvybės, garsų ir formų,

DIEVŲ CHORAS

Žemyna, motina, žemė,

PRAAMŽIUS

Pulsuojanti,

DIEVŲ CHORAS

Žemė,

PRAAMŽIUS

Alsuojanti,

DIEVŲ CHORAS

Žemė,

PRAAMŽIUS

Maitinanti...

DIEVŲ CHORAS

Žemyna, motina, žemė.

ŽEMYNA

Panerk į gelmę, Velinai,

Dugne suraski saują dumblo,

žemės sėklų,

Parneški jų, sūnau,

VELINAS

Tada?

PRAAMŽIUS

Tada lipdysim, kursim žemę!

Nerki, broli, nerk.

DIEVŲ CHORAS

Nerk, Velinai, nerk.

PRAAMŽIUS

Nerk, broli!

VELINAS

Dar gali viskas likti taip, kaip buvę.

DIEVŲ CHORAS

Nerk, Velinai, nerk.

VELINAS

Bet ar tu tikrai žinai, kas bus?

PRAAMŽIUS

Nerk, Velinai!

DIEVŲ CHORAS

Nerk, Velinai, nerk.

VELINAS

O deive motina, ar tu tikrai to nori?

ŽEMYNA

Kai pirmą kartą nersi,

tau vanduo išplaus

Iš saujų dumblą...

DIEVŲ CHORAS

Motina Žemyna,

Saugos savo sūnų,

Apsaugok...

ŽEMYNA

Tada antrąkart mėginsi,

Ir dar trečią kartą nersi...

DIEVŲ CHORAS

Motina Žemyna, globoki mus...

ŽEMYNA

Parneški dumblo, Velinai,

Parneški sėklos.

Tegu tasai pasaulis būna vertas

Ir pastangų, ir dieviškos vilties.

DIEVŲ CHORAS

Tebūna vertas, tebūna vertas,

Tebūna vertas, tebūna vertas,

Velinas leidžiasi į gelmę ir pradingsta.

Po to staiga išnyra iškėlęs saują.

VELINAS

O dieve!... Štai ji!... Žemė mano saujoj...

PRAAMŽIUS

Smiltelė tobula iš meilės broliškos.

DIEVŲ CHORAS

Smiltelė tobula...

PRAAMŽIUS

Grumstelis...

DIEVŲ CHORAS

Iš meilės broliškos...

PRAAMŽIUS

Trupinėlis...

Dievų choras

Smiltelė tobula iš meilės broliškos.

Praamžius pradeda kurti pasaulį

PRAAMŽIUS

Dabar lipdysim žemę iš šio dumblo.

VELINAS

Manam delne sušildyto!

PRAAMŽIUS

Kad kojomis tvirtai galėtum remtis.

VELINAS

Ji gims iš mano panagių.

DIEVŲ CHORAS

Jau pradėk, Praamžiau, jau pradėk!

Loduta, loduta, loduta.

Loduta, loduta, loduta.

Loduta tuta, loduta.

Loduta tuta, loduta.

Loduta, loduta, loduta tuta.

Loduta tuta.

Žemyna, žiedkėlėle,

Žydėk rugiais, kviečiais, grūdą augink.

Žemyna, žiedkėlėle,

Nokink, augink, brandink, žemę maitink.

Žemyna, žiedkėlėle,

Godok, globok, myluok, žemę dabok!

PRAAMŽIUS

Štai trupinėlis mažas.

VELINAS

Štai grumstelis.

PRAAMŽIUS

Salelė.

VELINAS

Žemė, broli.

Tai įvyko. Mes atskyrėm

Žemę nuo vandens ir padalinom

Pasaulį į dausas ir požemį.

Žemyna...

PRAAMŽIUS

Tu pažiūrėk, kokia jinai graži...

VELINAS

Kaip mūsų motina...

Kaip tavo veidas, broli...

PRAAMŽIUS

Aš pavargau. Aš noriu pailsėt.

VELINAS

(likęs vienas)

Miegok dabar. Jau kelio atgalios nėra.

Taip, pasaulis pradėtas.

Bet ar bus man čia vietos?

Taip, pasaulis pasėtas.

Ar bus man čia vietos?

Kur dievo sostas?

Kur mano vieta?

Vienas jo mostas,

Ir ji baigta.

Tik pamanykit –

Žemyna... Žemė...

Kažko jai trūksta - ritmo netikėto,

Lygumas tas gražus, bet nuobodus.

Tebus kalnai, lyg dievo dantys,

Tebus čia pelkės, dievo akys,

Tegu išdygsta akmenys, jie auga, jų daugėja,

Gausingas derlius lauko akmenų!

Akmenys, žemės dantys geliantys!

Akmenys, žemės kaulas skambantis,

Akmenys, žemės stuburas barškantis

DIEVŲ CHORAS

Dai, kieno akmuo skamba,

Dai, kieno akmuo skamba,

Oi, skamba akmuo.

Žemynos akmuo skamba,

Žemynos akmuo skamba,

Oi, skamba akmuo.

Dai, kieno laukai skamba,

Dai, kieno laukai skamba,

Oi, skamba laukai.

Žemynos laukai skamba,

Žemynos laukai skamba,

Oi, skamba laukai.

DIEVŲ CHORAS

Dai, kieno kalnai skamba,

Dai, kieno kalnai skamba,

Skamba, skamba, skamba,

O, o, o, o,

Skamba, skamba, skamba, skamba...

PRAAMŽIUS

Pasirodo pailsėjęs, pamato akmenis, uolas

Ką tu padarei?!

VELINAS

Patobulinau žemę.

PRAAMŽIUS

Turėjo būti ji graži ir lygi,

Kaip veidas motinos,

Kaip dievo veidas...

VELINAS

Į savo veidą pažiūrėk.

Ar jis lygus?

Ar mano veidas lygus?

PRAAMŽIUS

Matai šį akmenį?... Ateis diena,

kai jį pakels ranka įpykus,

pakels prieš brolį!

Ir taps ginklu akmuo,

Ir taps brolis priešu!

ŽEMYNA

Sustokit!

Abu nuspręsit,

Koks bus pasaulis,

Abu jį valdysit.

DIEVŲ CHORAS

Žemyna, žemės deivė čia valdovė.

O-o-o-o-o-o.

Tebus jai lemta žemės reikalus tvarkyt.

O-o-o-o-o-o.

Ji žemė motina, vaisinga ir derlinga ji,

Ji gimdanti, auginanti, ji žydinti ji,

Prinokstanti, pasenstanti, atgimstanti ji,

Priglaudžianti, praryjanti, išspjaunanti ji,

Žemyna, o-o, Motina, Žemyna.

O-o-o-o-o-o-o-o-o-o.

ŽEMYNA

Pievos čia mirgės spalvų žiedynais tuoj.

Bulvės čia mirksės baltom akelėm tuoj.

Mėnesienoj spindės žilas miežio plaukas.

DIEVŲ CHORAS

Plaukas.

ŽEMYNA

Tada vėjas užmigs smilgos pažasty.

DIEVŲ CHORAS

Vėjas.

ŽEMYNA

Tegul randasi paukščiai.

DIEVŲ CHORAS

Paukščiai.

ŽEMYNA

Tegul randasi žvėrys.

DIEVŲ CHORAS

Žvėrys.

ŽEMYNA

Tegul gieda, kudakuoja.

DIEVŲ CHORAS

Gieda.

ŽEMYNA

Tegul cypia ir lekuoja,

DIEVŲ CHORAS

Inkščia

ŽEMYNA

Tegul inkščia ir riaumoja.

DIEVŲ CHORAS

Riaumoja.

VELINAS

Tegul dega tamsoje, tamsoje

Šaltos vilko akys.

Tegul virpa naktyje, naktyje

Juodo jaučio šnervės.

Tegul tvoros užsitvers, užsitvers

Ožkai šokinėti.

Tegul supas palubėj, palubėj

Voras šešiakojis.

Ir vienas kitą ėskit, ėskit.

Ir vienas kitą ėskit, ėskit.

O aš avis ganysiu po pievas.

O aš žuvis ganysiu po jūras.

Jis tai sukūrė vienas,

Vienas pats.

Sukūrė žvėrį, vabalą,

Žuvį, paukštį,

Uodą, blakę,

Slieką, plaštakę.

Ir tai viskas!

Tai toks jisai dievas!

Ir aš galiu

Sukurti

Grožį, dar vertingesnį.

Galiu įrodyt, koks esu kūrėjas.

Talentingesnis už jį.

Mano kūrinys bus tobuliausias.

Prieš jį nublanks saulės veidas.

Jos akių gelmė įtrauks ir gundys.

Jos kūno šiluma, odos pūkas,

Nakties svajonė, rytmečio drovumas.

Sukursiu meilę.

Jos vardas bus... Aušrinė.

DIEVŲ CHORAS

Pažadink aušrą,

Saule baltoji - a.

Apšvieski dangų,

Būk rytmetėlė – a.

Saulė motulė,

Mėnuo tėvelis.

Saulė motulė,

Mėnuo tėvelis.

DEIVIŲ CHORAS

Mėnuo saulužę vedė pirmą pavasarėlį.

Saulužė anksti kėlė, mėnužis atsiskyrė.

Užgimė, gimė

Balto pasaulio vidury...

Saulė į ją užsižiūrėjo,

Tris dienas netekėjo,

Mėnuo į ją užsižiūrėjo,

Tris dienas nepakilo,

Dievas į ją užsižiūrėjo,

Tris amžinybes verkė.

VELINAS

Nutilkit!

Traukitės!

Aš ją sukūriau!

Aš, aš, aš!!!

PRAAMŽIUS

O, atrodo neblogai,

Neblogai, atrodo, tau sekėsi...

VELINAS

Tikrai tik tiek?

Ar tikrai tik neblogai?

Ar nematai, kokia ji nuostabi.

Šią naktį laiką sustabdžiau,

Kad kuo ilgiau galėčiau ja gėrėtis.

CHORAS

O, o, o, o, o, o, o, o, o,

Balto pasaulio vidury

Užgimė tokia daili mergelė,

Saulė į ją užsižiūrėjo,

Tris dienas netekėjo,

Mėnuo į ją užsižiūrėjo,

tris naktis nepakilo

dievas į ją užsižiūrėjo,

tris amžinybes verkė.

O, o, o, o, o, o, o, o, o,

VELINAS

(visiems dievams)

(Aušrinei)

Išeikit! Vienas noriu į ją žiūrėt!

Šią naktį laiką sustabdžiau,

Kad saulė nepakiltų.

Kad eitum prie manęs arčiau

Tu mano rankų tiltu.

Prieik arčiau, įženk į širdį,

Kalbėk žodžius, kur Dievas girdi.

AUŠRINĖ

Pa-si, pa-si, pa-si, pa-si, pa-si-tiksiu

Skaisčią ryto saulę,

Pa-bars-tysiu sidabrinę ryto rasą.

Mano grožis vertas galingiausio,

Jo ir lauksiu, kol mane suras.

VELINAS

Kodėl nusisuki?

Juk aš tave sukūriau.

Tu mano tvarinys!

Neturi būt Praamžius tau mielesnis!

Tu gausi dar patirti:

Geriausias Dievas tas,

Kuriuo abejoji.

ŽEMYNA

Nenusimink, sūnau.

VELINAS

Ji myli tik save ir savo grožį.

Man nepavyko.

ŽEMYNA

Tevirsta ji žvaigžde šviesiausia.

Bus ji su tavim amžinai.

VELINAS

Tu siūlai amžinąją kančią.

Už ką mane baudi?

ŽEMYNA

Tai ne bausmė, sūnau,

Tai laimė matyti tą, kur myli.

VELINAS

Aš ją sukūriau!

Ji man priklauso!

Man arba niekam!

PRAAMŽIUS

Pamiršk ją.

VELINAS

Palik mane.

PRAAMŽIUS

Nori, sukursim Paukščių Taką?

VELINAS

Eik sau.

PRAAMŽIUS

Galėsi juo kas naktį keliaut pas ją.

VELINAS

Traukis, sakiau.

ŽEMYNA

Sūnau, kūrėjas savo kūrinį pasauliui dovanoja.

Praamžius

(ima grumstą, paspjaudo ant jo, padaro iš jo tarsi paukštį)

Nori, paimkim šitą grumstą,

Sviesk jį į dangų – jis vyturiu pavirs.

VELINAS

(trenkia siūlomą grumstą žemėn)

Matai šį akmenį?!

Ateis diena, kai jį pakels ranka įpykus.

Pakels prieš brolį.

DIEVŲ CHORAS

Ir taps brolis priešu!

VELINAS

Argi ne tu sakei taip?

Toje vietoje, kur nukrito Pramžiaus suspaustas ir paspjaudytas grumstas, pasirodo kažkas nematytas

PRAAMŽIUS

O čia kas? Iš kur atsirado?

VELINAS

Pats jį sukūrei.

PRAAMŽIUS

Ne, nekūriau tokio.

VELINAS

Cha, jau pamiršai?

Iš žemės grumsto ir iš savo seilių, tfu!

PRAAMŽIUS

Iš žemės grumsto ir iš seilių?

Turėtų būt neblogas kūrinys.

VELINAS

Per klaidą atsiradęs.

PRAAMŽIUS

Nesvarbu. Tebūna tai žmogus.

Ir tebūna jis protingas.

VĖLINAS

Molio gabalas, per klaidą atsiradęs ir protingas?

PRAAMŽIUS

Taip, Velinai, taip!

Vieniems daviau gražumą, kitiems greitumą,

Dar kitiems jėgą.

Bet niekam proto nedaviau.

Tegu protas tenka žmogui.

VELINAS

Protingas molio gabalas?

PRAAMŽIUS

Kiekvieną kartą, kai nupieš paveikslą,

Sukurs simfoniją, kai knygą parašys,

Susidraugaus, įsimylės,

Kai sūnų apkabins,

Kai jausis kaltas,

Kai vienišas ilgėsis,

jis į mane bus panašus.

Nes bus sukurtas pagal paveikslą mano.

DIEVŲ CHORAS

Imago Dei.

Imago Dei.

PRAAMŽIUS

Noriu, kad kurtų šitą žemę, dirbtų ją ir rūpintųsi ja.

Kad viešpatautų ir valdytų visa, ką sukūriau,

Ir visa, ką sukūriau, jam paklustų.

Dievų choras

Imago, imago.

Praamžius

Noriu, kad dirbtų ir valdytų.

VĖLINAS

Šiam padarui, užgimusiam per klaidą

Tu viešpatauti leisi?

PRAAMŽIUS

Tai dieviška klaida.

Matysim, kas iš jos išeis.

Dabar patylėk.

ŽEMYNA

Dvylika statinių.

DIEVŲ CHORAS

Po pirmąją gyvatė.

Po antrąja lapė.

Po trečiąja ožka.

Po ketvirtąja avelė.

Toliau – karvė, povas, varna, pelėda, kalytė, lakštingala, šarka ir

Tavo šonkaulis.

ŽEMYNA

Ką renkiesi?

PRAAMŽIUS

Šonkaulį.

Praamžius „lipdo“ žmogų

DIEVŲ CHORAS

Imago Dei, imago,

Imago Dei, imago.

PRAAMŽIUS

Turėki kūną tvirtą.

DIEVŲ CHORAS

Imago Dei, imago.

VELINAS

Iš dulkės kilęs, dulke pavirsi.

PRAAMŽIUS

Matyki viską, kas aplinkui dedas,

Girdėki viską, kas aplinkui gieda...

DIEVŲ CHORAS

Imago Dei, imago.

VELINAS

Iš dulkės kilęs, dulke pavirsi.

PRAAMŽIUS

Tegu lūpos išragauja,

Tegu taria meilės vardą,

Tegu taria maldą.

DIEVŲ CHORAS

Imago dei, imago.

VELINAS

Vis vien iš dulkės kilęs, dulke pavirsi.

DIEVŲ CHORAS

O-o-o-o-o-o-o-o-o-o

PRAAMŽIUS

Tegu tavo rankos būna stiprios ir kietos,

Tegu glosto ir glaudžia,

Tegu tveria ir kuria.

VELINAS

Tu iš dulkės kilęs į dulkę pavirsi.

PRAAMŽIUS

Tegu tavo širdis mano keliais eina.

VELINAS

Čia bus žaizda, čia skaudės, čia degins.

PRAAMŽIUS

Ką tu darai?

VELINAS

Ir sopulys tave lyg peiliais varstys.

PRAAMŽIUS

Kodėl?

VELINAS

Todėl, kad mus mylėtų.

Jei jis bus sveikas ir laimingas,

Jis mus užmirš.

Aš padariau, kad būtum reikalingas,

Kad šauktųsi tavęs,

Kad melstų ir tikėtų.

O tu jo kančią lengvinsi ir guosi.

Sukūriau ašarą, kad ją nušluostyti galėtum.

ŽEMYNA

Priimsiu, priglausiu.

Tau mano vaisiai saldžiausi.

AUŠRINĖ

Tegu meilė leidžiasi į žemę,

Dovanoju tau meilės šviesą.

Tegul tavo pirmą bučinį

Lydi spinduliai.

VELINAS

(Praamžiui)

Atiduodi žmonėms meilės šviesą?!

Jie negali mylėt, jie per menki.

Jų širdys – dulkių gumulai.

Mylėti gali tik dievai.

ŽMOGUS

(meilinasi Aušrinei)

Arčiau, arčiau prieik, meldžiu,

Įženk į mano širdį.

Būk man šviesa, pabūk žodžiu,

Kurį tik vienas girdi.

VELINAS

Žemės dulke!

Kaip drįsti Dievo meilės dainą

Žemėta burna dainuot!

ŽEMYNA

(Velinui)

(Žmogui)

Valdyk rūstybę, sūnau.

Priimsiu, priglausiu, pamaitinsiu.

Žiūrėk, štai aviža baltoji,

Obelis auksinė,

Žiūrėk, pušis ir miežis, ajero šaknis,

Žiūrėk, rugio grūdas, aguona ir mėta...

Jauti, kaip kvepia,

Kaip vaikšto po liežuvį šaltais žingsneliais...

DIEVŲ CHORAS

(kartu su Žemyna)

Aviža baltoji,

Obelis auksinė,

Pušis ir miežis,

Ajero šaknis,

Rugio grūdas,

Aguona ir mėta...

Smiltelė tobula iš meilės broliškos,

Smiltelė tobula iš meilės broliškos,

Iš meilės...

ŽMOGUS

Mano grūdas skalsesnis,

Mano vaisius saldesnis,

Mano upė sraunesnė,

Mano jūra gilesnė.

Mano pilys tvirtesnės,

Mano pėdos ryškesnės,

Mano dantys kietesni,

Nagai mano aštresni,

Aš žemės karalius!

VELINAS

Štai tas protingas tavo kūrinys,

Visu gražumu!

Jis iš žvėrių plėšriausias!

Žmogus mylėt negali, tu suklydai.

Neapkantos jame daugiau nei meilės.

ŽEMYNA

Jam pavyko. Tu klysti.

AUŠRINĖ

Žmogus mylėti gali.

O iš meilės gali kurti stebuklus.

ŽEMYNA

Ir prarajon įkristi gali jis iš meilės.

AUŠRINĖ

Jo meilė žmogiška,

ŽEMYNA

Netobula ir nuodėminga.

AUŠRINĖ

Bet gali ji sudegint

ŽEMYNA

AUŠRINĖ

Ir sušildyt...

VELINAS

(Praamžiui)

Būk prakeiktas, būk!

Tada sakei man, kad ateis diena,

Kai akmenį pakels ranka įpykus.

Ir taps ginklu akmuo,

O brolis priešu!

Tu man priešas!

Nekenčiu už tavo klaidą dievišką!

Velinas užsimoja akmeniu prieš Praamžių. Trenkia Perkūnas.

DIEVŲ CHORAS

Tėvas Perkūnas

Devynis sūnus turėjo.

Trys trankė, trys griaudė,
Trys žaibus mėtė.

ŽMOGUS

(klausia Velino)

Ką jie garbina?

VELINAS

Dievą, molio gabale, Dievus!

ŽMOGUS

Kokius dievus? Apsidairyk, čia tuščia.

Ir visata tuščia.

Nėra dangaus anapus debesų,

Nei pragaro nėra žemiau vulkanų.

Visi tie angelai, visi tie demonai

tik mūsų viduje, tik mūsų širdyse

teklaidžioja ir siaučia.

Ir pragarą aš patiriu kiekvienąkart,

Kai įsižiebia mano širdyje

Beribio pykčio, neapykantos ugnis.

O dangišką palaimą patiriu

Pikčiausiems savo priešams atleisdamas.

Kai savo turtais dalinuos su tais,

Kurie neturi nieko.

Tas rojus ir tas pragaras tik manyje...

VELINAS

DIEVŲ CHORAS

Tu nori pasakyti...

ŽMOGUS

Dievas mirė!

Aš ir be jo galiu nuspręsti, kas teisinga,

Kas neteisinga, kas gražu, kas negražu.

Turiu visas galias ir kurti, ir naikinti.

DIEVŲ CHORAS

Dievams prilygti bando jis!

VELINAS

Kodėl tyli, Praamžiau?

Kodėl tyli?

Pažvelk į jį.

Norėjai, kad pratęstų tavo darbą,

Kad viešpatautų, kad valdytų ką sukūrei.

Tu praregėk, žemė kančioje paskendo!

Kaltininkas,

DIEVŲ CHORAS

To,

VELINAS

Kaltininkas

DIEVŲ CHORAS

To,

VELINAS

Tavo kūrinys – žmogus!

DIEVŲ CHORAS

Žmogus!

VELINAS

Jis žemę nusiaubė!

DIEVŲ CHORAS

O-o-o-o!

VELINAS

Jis subjaurojo jos veidą taip,

Kad nebepažinsi!

DIEVŲ CHORAS

O-o-o-o-o!

VELINAS IR DIEVŲ CHORAS

Imperijas sukūrė, vergiją, badą,

VELINAS

Karus!

DIEVŲ CHORAS

Nubausk jį!

VELINAS

Kodėl tyli?

Prisipažink,

DIEVŲ CHORAS

O-o-o,

VELINAS

Baisi tavo klaida.

DIEVŲ CHORAS

O-o.

VELINAS

Baisus lemtingas spjūvis.

PRAAMŽIUS

Aš nesuklydau. Pats sakei,

Jei bus šviesa, bus ir tamsa.

VELINAS

Bet tu žadėjai pergalę šviesos!

PRAAMŽIUS

Nieko aš nežadėjau.

DIEVŲ CHORAS

Tai kam...

VELINAS

Tai kam visa tai sukūrei?

Pasaulį šitą?

Ar tik tam, kad garbintų tave?

Ir tavo vienišą nemirtingumą?

Kūrėjas! O gal naikintojas?

Kuri tik tam,

Kad būtų ką naikinti!

DIEVŲ CHORAS

Valdyk, Praamžiau!

Įsakyk, įsakyk, sakyk!

PRAAMŽIUS

Leiski man

Pasikalbėt su juo

VELINAS

O taip, verčiau kalbėsi su juo,

nei su manim...

AUŠRINĖ

O, o, tegul meilė leidžiasi į žemę,

Dovanoju jai meilės šviesą.

DIEVŲ CHORAS

O, aukapirmi, Praamžiau,

O, tu aukščiausias dievaiti.

Viską sukūrei tu vienas,

Vienas gali ir pražudyti.

Kalbėk su juo, kalbėk, Praamžiau!

ŽMOGUS

Kas tu?

PRAAMŽIUS

Dievas.

ŽMOGUS

Dievas? Tu?

DIEVŲ CHORAS

Dievas aukapirmis, aukščiausias!

PRAAMŽIUS

Kūrėjas šio pasaulio.

Taip, esu dievas,

Sutvėriau  šį pasaulį.

Tavęs kurt neketinau.

Tai buvo tiktai spjūvis,

Tik klaida.

Norėjau ją pateisint, suteikt jai prasmę,

Todėl tau savo atvaizdą daviau,

Aš leidau tau valdyti šitą žemę.

Aš leidau tau gyvent ir patikėt,

Kad tu esi kūrėjas, kaip ir aš.

Pažaisti dievą leidau!

ŽMOGUS

Ne! Tai aš tave sukūriau!

Taip, aš!

Ir vadinu tave, kaip noriu.

Tai Kristum, tai Alachu, tai Praamžium.

Tai aš tave sukūriau

Ir pagal savo atvaizdą lipdžiau –

Drožiau iš medžio,

iš akmens gremžiau,

Tapiau ant drobės, apdainavau

Giesmėj, maldoj, simfonijoj, raudoj.

Tai aš tave nukryžiavau ir vėl prikėliau,

Tai aš namus tau pastačiau – šventyklą

Aš leidau tau gyvent ir patikėt, 

Kad tu esi galingas kaip ir aš,

Pažaisti dievą leidau...

PRAAMŽIUS

Tu esi mirtingas!

Aš amžinas!

ŽMOGUS

Esi tu miręs,

Jeigu aš netikiu tavim.

PRAAMŽIUS

Tu iš kanojos į galerą išlipai,

Paskui į garlaivį įšokai ir leki

Greičiau už vėją,

paskui erdvėlaivį sukūręs, tu šviesą aplenkei.

Bet ar žinai tu, kur leki?

Kur tu vyksti?

Esi galingas,

Bet nežinai, ką tau daryt su ta galia...

Ar gali būti kas pavojingiau už dievą,

Kuris nežino, ko jis nori?

ŽMOGUS

O ar tu žinai, ko nori?

Kur tu mus vedi?

PRAAMŽIUS

Tegu nežino kūrinys kūrėjo tikslo.

ŽMOGUS

Tu sakai, kad aš gimiau per klaidą,

Iš tavo spjūvio, kritusio į dulkes,

Kurt manęs neketinai!

PRAAMŽIUS

Nebuvai man reikalingas.

ŽMOGUS

Prisipažįsti klydęs?

Bet juk dievai neklysta.

Tai pripažink, kuris iš mūsų dievas?!!

DIEVŲ CHORAS

A!!!!!

Dievų sukurtas pasaulis susinaikina. Ištirpsta ledynai, išsiveržia ugnikalniai, dreba žemė, viską nušluoja cunamio banga. Įvyksta Žemės kolapsas. Vėl lieka tik vanduo. Nebėra žmogaus. Tik visi dievai.

Žemyna

Neliko nieko…. tik vanduo…

Dievų choras

O, to-to-to-a, o.

O, to-to-to-a, o.

Juodas vandenėlis,

Tū-ta,

Tykus vandenėlis,

Tū-ta, tūta.

ŽEMYNA

Ir kuo tikėsi tu dabar, Žmogau?

DIEVŲ CHORAS

Žmogau?

ŽEMYNA

Pats į dievo sostą atsisėdęs?

Kas vieną likusį paguos?

DIEVŲ CHORAS

Kas?

ŽEMYNA

Kas vieną likusį įkvėps?

DIEVŲ CHORAS

Kas?

ŽEMYNA

Kas tuštumą viduj užpildys,

jei ne dievas?

Žmogus kažkuo tikėt privalo,

kitaip jis akmeniu pavirs,

Jis be tikėjimo virs priešu tam,

kuris greta,

ir sau virs priešu.

Smiltelė tobula, iš meilės broliškos,

pavirsta neapykantos uola kieta,

jeigu žmogus neturi kuo tikėt.

DIEVŲ CHORAS

Smiltelė tobula

Iš meilės dieviškos.

Smiltelė tobula

Iš meilės dieviškos.