Muzikologė Eglė Šeduikytė-Korienė. LVSO sezono pabaigos koncertuose skambėjo legenda tapusi Laimio Vilkončiaus roko opera „Eglė“

Eglė Šeduikytė Korienė

Gegužės 14 ir 15 dienomis Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro sezono pabaigos koncertuose jau devintąjį kartą nuskambėjo lietuvių dirigento, pedagogo, kompozitoriaus Laimio Vilkončiaus roko opera „Eglė“ (už ją ir kitus gyvenimo nuopelnus 2024 kompozitorius buvo apdovanotas LR Vyriausybės kultūros ir meno premija). Šio įspūdingo keleto talentingų Lietuvos menininkų kūrinio radimasis tapo dar viena legenda, kurią išgirsti buvo galima muzikologės Jūratės Katinaitės ir kompozitoriaus Laimio Vilkončiaus pokalbyje prieš paskutinįjį koncertą.

Kompozitorius Laimis Vilkončius ir muzikologė dr. Jūratė Katinaitė (Simono Lukoševičiaus nuotr.)

1976 m. Vytauto Kernagio inspiruotas sukurti roko operą „Eglė“, kompozitorius atsisakė idėjos ją rašyti pagal visiems tuo metu gerai žinomą Salomėjos Nėries poemą. Unikalų libretą pagal šios lietuviškos istorijos gaires parašė poetas Sigitas Geda, kurį kompozitorius koregavo – palikdamas pačią esmę ir filosofinę sakmės šerdį. 1980 m. gimus muzikiniam tekstui, operos partitūra kompozitoriaus rankose daugiau nei 30 metų klaidžiojo, ieškodama kelių į sceną. 2015 m. po autorinio Laimio Vilkončiaus koncerto, kuriame skambėjo ir kelios arijos iš operos „Eglė“ tuomet dar Vilniaus kongresų rūmų salėje, ja susidomėjo maestro Gintaras Rinkevičius. Išgirdęs operos fonogramą, nepaisydamas nesiklostančių aplinkybių, dirigentas atkakliai ėmėsi šio opuso realizavimo. Dėka G. Rinkevičiaus ryžto, užsidegimo ir užsispyrimo, sugebėjusio sutelkti geranoriškai nusiteikusių menininkų pajėgas, roko opera 2017 m. įgavo savo tikrąjį pavidalą – buvo pastatyta Kongresų rūmų koncertų salėje.

Iš kairės: Raimundas Juzuitis, Vladas Bagdonas, Rafailas Karpis, Česlovas Gabalis, Laimis Vilkončius, Gintaras Rinkevičius, Ona Kolobovaitė, Jeronimas Milius (Simono Lukoševičiaus nuotr.)

Prieš keletą dienų vėl turėjome puikią galimybę išgirsti koncertinę šios operos versiją, stebėti ja besimėgaujančius orkestro atlikėjus, svinguojantį, nuolat temperamentu spindintį dirigentą bei ryškią, spalvingą Lietuvos dainininkų puokštę. Nuolatinę metamorfozę patiriančios Eglės personažą įkūnijo Ona Kolobovaitė, savo išlavinto balso plačiomis galimybėmis įtaigiai kūrusi virsmą Eglės vaidmenyje – nuo nerūpestingos, žavios merginos iki dramatiško gyvenimo subrandintos moters.

Ona Kolobovaitė (Simono Lukoševičiaus nuotr.)

Kultinio miuziklų dainininko Jeronimo Miliaus atliekamas Žilvinas kaip visuomet žavėjo savo ekspresija ir įsijautimu antgamtiškos būtybės rolėje. Jeronimui nebūtinas sceninis personažo kostiumas ar grimas, jis akimirksniu virsta juo įsikūnydamas balse.

Jeronimas Milius (Simono Lukoševičiaus nuotr.)

Skirtingus žmonijoje gyvuojančius žemiškuosius charakterius, įkūnytus Eglės broliuose, įtaigiai atskleidė trys ryškūs atlikėjai: Raimundas Juzuitis – Kariūnas, problemas sprendęs, kapodamas joms galvas; Rafailas Karpis – Artojas, įsikibęs į žemę ir nepakeliantis akių nuo jos į dangų ir Česlovas Gabalis – Girinis, esantis arčiausiai gamtos ir Eglės, nuolat jos ilgėjęsis ir laukęs.

Raimundas Juzuitis, Rafailas Karpis, Česlovas Gabalis, Jeronimas Milius, Vladas Bagdonas, Ona Kolobovaitė (Simono Lukoševičiaus nuotr.)

Impulsyvias publikos ovacijas iššaukė aktoriaus Vlado Bagdono pasirodymas neįprasto personažo šioje sakmėje – Rupūžės – odoje. Ypatinga kūno, balso artikuliacijos, tembrų amplitude ir tarsenos įtaiga virtęs šaltakrauju tarpininku tarp žemės ir vandens stichijų, aktorius savo pasirodymu užbūrė klausytojus.

Vladas Bagdonas (Simono Lukoševičiaus nuotr.)

Aukščiausiu profesiniu meistriškumu Jūros gyventojus įbalsino Kauno valstybinis choras (meno vadovas ir vyr. dirigentas Robertas Šervenikas), o Žilvino ir Eglės vaikus – šaunieji M. K. Čiurlionio menų mokyklos auklėtiniai: Smiltė Kavoliūnaitė, Kristupas Lapė, Danielius Rinius ir Rokas Zagorskis. Pasigėrėjimą kėlė skambūs Tomo Varnagirio solinės gitaros epizodai, palydimi Andrejaus Daugirdo bosinės gitaros ir sodrios perkusijos (Antonas Neverovskis (būgnai), Andrei Veryshka (timpanai), Dzmitry Syrets ir Biagio Gino Grillo (marimba ir melodiniai mušamieji)). Justas Čeponis meistriškai atliko fortepijono partiją.

M. K. Čiurlionio menų mokyklos auklėtiniai: Smiltė Kavoliūnaitė, Kristupas Lapė, Danielius Rinius ir Rokas Zagorskis (Simono Lukoševičiaus nuotr.)

Kuo patraukli ši „Eglė“? Čia žvelgiama gerokai plačiau nei lietuviškoje pasakoje. Šios roko operos siužetas peržengia Lietuvos ar Baltijos jūros ribas. Tai kosmopolitiškas kūrinys, kuriame kalbama apie bendražmogiškąsias vertybes – meilę, drąsą, tikėjimą, ištikimybę ir jiems priešingus jausmus – visuotinius reiškinius, vykstančius visur, kur tik yra daugiau nei vienas žmogus.

Kauno valstybinis choras, meno vadovas ir vyr. dirigentas Robertas Šervenikas (Simono Lukoševičiaus nuotr.)

Lietuvišką pasaką S. Geda ir L. Vilkončius savo kūrinyje pavertė lietuvišku epu, kuriame pagrindinis herojus – Žilvinas – nežūsta. Ne Eglė, kurios vardu pavadinta opera, bet Žilvinas-Žaltys čia yra pagrindinė figūra. Jis – vandens ir žemės stichijų valdovas, pranašesnis už žmogų, kurio siela žalčio pavidale yra prilyginama senovės Egipto išminties simboliui. Žilvinas, pamilęs Eglę, siekia praplėsti ir visos žemiškosios žmonijos galias, atverdamas jiems vandens stichiją – gimę po vandeniu „mūsų vaikai pradės naują giminę“.

Ir Eglė čia kitokia nei lietuvių liaudies pasakose, kuriose jaunoji įprastai sunkiai palieka tėvų namus, apverkdama savo dalią. Čia Eglė žavi, nerūpestinga, graži ir mylima, tačiau ir be galo žingeidi, laisva, trokštanti naujos patirties bei siekianti ištrūkti iš ją supančios aplinkos – „begalinėmis jūrų erdvėm aš norėčiau keliauti...“. Todėl atvykus jūrų pasiuntiniams, ji iškart sutinka vykti pas Žilviną, jo net nemačiusi.

Maestro Gintaras Rinkevičius (Simono Lukoševičiaus nuotr.)

Žilvino nemirtingume išryškėja filosofinė mintis, kad ne kūne yra gyvybė, o sieloje, kuri yra mūsų esmė. Pasikėsinusiems į jį Eglės broliams jis taria: „Jūs neužmušit savyje švento gyvybės gemalo, jūs neužmušit manęs.“ Šiame pasakojime ne Eglė paverčia vaikus ir save medžiais, bet Žilvinas, turintis antgamtiškas galias: „Tegul bus prakeikta ši žmonių giminė, tegul mano vaikai virsta medžiais, laukdami amžinybės, lemtingojo ženklo, laukdami paslapties išsipildymo.“ Paversdamas juos medžiais, kurie gyvena po kelis šimtus metų, jis palieka viltį, kad grįš, kai žmonija bus tam pasiruošusi.

Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras (Simono Lukoševičiaus nuotr.)

Pasak kompozitoriaus L. Vilkončiaus, meno misija yra paveikti meną patiriančio ir išgyvenančio klausytojo ar stebėtojo emocijas, o meno kūrėjo misija – kelti klausimus ir vesti klausytoją į savus apmąstymus, ieškoti savų atsakymų, kurie nebūtinai turi sutapti. Taigi, kodėl žemiškieji Eglės broliai nori nužudyti Žilviną, mylimos, mylinčios ir laimingos sesers Laimę? Roko operos autorius atsako – „todėl, kad jis kitoks nei jie“. Verta susimąstyti, kiek pasaulyje yra tokių apraiškų, ir kiek mes kiekvienas savo mintimis „žudome“ kitus, kitokius, mums nesuprantamus, nepasiekiamus.

Kompozitorius Laimis Vilkončius (Simono Lukoševičiaus nuotr.)

Buvo jaudinančiai gera stebėti, kaip kompozitorius L. Vilkončius, 35-erius metus pravaikščiojęs su operos vizija širdyje ir jos partitūra rankose po institucijas, ieškojęs entuziastų ir rėmėjų, dabar scenoje apipiltas gėlėmis, džiaugsmingai, bet sykiu ir santūriai, priėmė audringus publikos aplodismentus, lydimus entuziastingų „bravo“ ir kitų palaikančių bei susižavėjimą reiškiančių šūksnių.

Roko operos „Eglė“ solistai (Simono Lukoševičiaus nuotr.)