Muzikologė Živilė Ramoškaitė: LVSO koncertų salėje atgyja simfoniniai šedevrai

Živilė Ramoškaitė

Pirmiausia noriu pasidžiaugti, kad sostinėje turime didžiulį būrį muzikos mėgėjų, kurie klausosi simfoninės muzikos ir puikiai žino, kas yra Gustavas Mahleris, Antonas Bruckneris, Richardas Wagneris, Richardas Straussas… Gintaro Rinkevičiaus vadovaujamas Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras per trisdešimt septynerius meninės veiklos metus užaugino ir subūrė savą publiką, atliko daugybę simfoninės muzikos šedevrų. Šių autorių kūriniai skambėjo ne vieną ir ne du kartus, su jais susipažindavo vis nauji koncertų lankytojai.

Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, meno vadovas ir vyr. dirigentas Gintaras Rinkevičius (Monikos Matildos Andrulytės nuotr.)

Dabartinė orkestro publika yra pakitusi kardinaliai, dauguma klausytojų, orkestrui susikūrus 1988 m., ko gero dar lankė vaikų darželį. Laikas veikia ir orkestro sudėtį – vyriausius narius pakeitė jaunimas, trūkstamas vietas konkurso būdu užpildo nauji muzikantai, dažnai iš užsienio šalių. Orkestro tikslą siekti aukščiausio lygio profesionalumo ir nesustoti patvirtina nuolat tobulėjančios interpretacijos ir auganti meninė branda.

Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, meno vadovas ir vyr. dirigentas Gintaras Rinkevičius (Monikos Matildos Andrulytės nuotr.)

Tad logiška, kad greta niekad neskambėjusios, orkestras turi kartoti ir jau atliktą muziką, suteikti jai šviežią  kvėpavimą, pateikti įtaigesnę interpretaciją, ypač kad grojama naujoje modernioje LVSO koncertų salėje. Praėjusiame sezone orkestras pagrojo dvi G. Mahlerio simfonijas, Antrąją („Prisikėlimo”) ir Šeštąją („Tragiškąją“), o lapkričio 14 d. koncerte suskambėjo Pirmoji simfonija D-dur („Titanas“). Dvidešimt penkerių metų kompozitorius parašė stulbinamai brandų ir originalų veikalą, atvėrusį kelius jo tolimesnei kūrybai. Čia pasirodo idėjos, vėliau plėtojamos kitose simfonijose – jausminga lyrika, drama, konfliktas, atskambiai „iš gatvės“ gyvenimo, groteskas.

Tačiau Pirmojoje dominuoja šviesus romantiškumas, ypač akivaizdus jos pirmojoje dalyje. Orkestras ją grojo pagirtinai, su polėkiu, suteikdamas visas reikiamas spalvas, jautrius dinamikos niuansus. Virtuoziškai buvo atliktas energingas trimitų signalas už scenos (Algirdas Januševičius, Ernesta Švelnytė Matteo Novello), išraiškingai – keliautojo tema iš kompozitoriaus „Keliaujančio pameistrio dainų“ (violončelių grupė su Povilu Jacunsku priekyje), tikslios valtornų melodijos (Gediminas Abaris, Tomas Bidva, Gintaras Ščerbavičius ir visa įspūdinga grupė). Šios dalies pabaigoje buvo pasiekta galinga kulminacija, išreiškusi kone nevaldomą džiaugsmo proveržį. Antroji dalis prisodrinta liaudiško skambesio, įtaigiai atlikta austriško lendlerio melodija su atitinkamais akcentais ir idilija alsuojančiu trio. Minėtas groteskas atsiranda trečiojoje minorinėje dalyje, kurią pradeda solo kontrabosas su viduramžiška melodija „Bruder Martin“ arba „Bruder Jakob“. Ją vienodu tyliu garsu, kaip nurodo kompozitorius, tiksliai pagrojo Alfredo Alejandro Supino, paskui perėmė violončelės ir altai, plėtodami kanoniškai. Klausant šios dalies akivaizdu, kad G. Mahleris pašiepia menamas laidotuves, įkvėptas vaikystėje mėgto paveikslėlio. Beje, esu skaičiusi ir kitą versiją apie šios melodijos atsiradimą.

Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, meno vadovas ir vyr. dirigentas Gintaras Rinkevičius (Monikos Matildos Andrulytės nuotr.)

Simfonijos klausymą galima palyginti su žmogaus gyvenimo kelione. Maestro G. Rinkevičius į partitūrą sutelkė ypatingą dėmesį. Kiekvienas jos epizodas buvo ne tik aiškiai artikuliuotas, bet ir giliai išgyventas. Todėl paskutinėje dalyje vedamas maestro orkestras pasiekė ypač didelės raiškos, tragiški konfliktiški epizodai suskambėjo sukrečiančiai, o artėjimas į šviesų Re-mažorą prilygo dvasiniam nušvitimui. Ši ir visos kitos G. Mahlerio simfonijos nuolat skamba žymiausiose Europos koncertų salėse, leidžiami vis nauji jų įrašai. Galbūt orkestrui irgi vertėtų pakartotinai įrašyti bent kai kurias iš jų.

Maestro Gintaras Rinkevičius (Monikos Matildos Andrulytės nuotr.)

Koncertas buvo pradėtas niekada pas mus neskambėjusiu Antono Rubinšteino Antruoju koncertu fortepijonui F-dur, op. 35. Tai Lietuvoje gyvenančio pianisto Alexanderio Paley sumanyto ciklo dalis, jame numatyta atlikti visus penkis A. Rubinšteino koncertus fortepijonui su orkestru. Pianistas jau yra paskambinęs Pirmąjį, o šiame koncerte išgirdome Antrąjį. Itin virtuoziškas opusas leido atlikėjui pademonstruoti savo įspūdingas technines galimybes ir perteikti muzikos autoriaus beribes pianistines fantazijas. Begaliniai pasažai per visą klaviatūrą, akordų lavinos, sudėtingai išdėliotos romantiškos melodijos, įgarsinant didelio meistriškumo tirštą faktūrą, bei daugybė kitų dalykų buvo atlikti su nepaprastu polėkiu, prilygusiu XIX a. fortepijono virtuozams. Kūrinį išklausius, A. Rubinšteinas-pianistas su fantastiško virtuozo legenda ir puikiais žymių amžininkų atsiliepimais man išlieka aukščiau už kompozitorių.

Tačiau gausiai susirinkusiai publikai patiko ir kūrinys, ir pianistas, publika audringai plojo tol, kol jis vėl sėdo prie fortepijono. Išgirdome A. Rubinšteino Valsą-kaprisą, žaismingą melodiją su gausiomis variacijomis, pareikalavusiomis beveik kaskadinių virtuozinių triukų. A. Paley grojo su tokia aistra ir užsidegimu, tarsi būtų persikūnijęs į patį A. Rubinšteiną.

Pianistas Alexander Paley ir Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, meno vadovas ir vyr. dirigentas Gintaras Rinkevičius (Monikos Matildos Andrulytės nuotr.)

Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro generaliniai rėmėjai – „Norfa“ ir „Embank“, mecenatas – advokatų kontora „Cobalt“.