Antonas Bruckneris (1824, Ansfeldas prie Linco – 1896, Viena) – kompozitorius, vargonininkas ir pedagogas. Šalia Wagnerio ir Liszto laikomas viena ryškiausių muzikos romantizmo figūrų. Jo kūrybos kurios pagrindą sudaro 9 grandiozinės simfonijos, 3 mišios bei choriniai kūriniai, kvintetas.
Gimęs kaimo mokytojo šeimoje, jis anksti pasekė tėvo pėdomis ir būtų likęs provincijos mokytoju – vargonininku. Tačiau noras kurti buvo neįveikiamas. Tiesa, Bruckneris iš esmės taip ir liko savamokslis. Muzikantu profesionalu jis tapo 1853 m. laimėjęs Linco vargonininkų konkursą. Lince sukūrė pirmuosius brandžius kūrinius. Netrukus pradėjo neakivaizdžias harmonijos ir kontrapunkto studijas Vienoje pas prof. S. Sechterį. Šiam mirus, užėmė jo vietą konservatorijoje ir nuo 1868 m. galutinai apsigyveno Vienoje. Profesoriavo iki 1891 – ųjų, o dar po metų baigė vargonuoti Rūmų kapeloje. Jo vargonininko talentas buvo visuotinai aukštai vertinamas. Nuo 1875 m. skaitė paskaitas Vienos universitete. Tarp jo mokinių – G.Mahleris, A. Nikischas. Vienoje Bruckneris pasišventė beveik vien simfonijų kūrybai. Tačiau tą kūrybą imta pripažinti tik po 1880 m.
1886 m. A.Bruckneris apdovanotas Pranciškaus Juozapo ordinu, 1891 m. jam suteiktas Vienos universiteto garbės daktaro vardas. Kompozitorius mirė kurdamas IX simfonijos pabaigą. Palaidotas Šv. Floriono vienuolyne Lince.
Į muzikos istoriją Bruckneris įėjo kaipo vienas žymiausių ir originaliausių pasaulio simfonistų. Savitas jau Brucknerio orkestras: jame nėra tokių koloristinių instrumentų kaip anglų ragas, piccolo ir bass klarnetai, arfa, lėkštės, trikampis. Jo simfonijose nereikia ieškoti jokių „siužetų“, konkrečių „veiksmų“ ar įvykių. Jų muzika savaime pakankamai išraiškinga ir konkreti. Jis traktuoja ciklą kaip vieningą epopėją: pirmoje dalyje fiksuojamas pagrindinis jos konfliktas; antrojoje jis neretai pasiekia tragiškų kolizijų (Bruckneris laikomas didžiausiu Adagio meistru po Beethoveno); trečioji – scherzo – atokvėpis, dažniausiai pripildytas austrų folkloro ritmų ir intonacijų. Finalai yra viso ciklo kulminacija ir atomazga. Dažnai išnyra buvusių dalių temos. Kodos skamba kaip himnai svarbiausioms kompozitoriaus etinėms nuostatoms: Dievui, Gamtai ir Dvasiai.
Simfonija Nr. 7 E-dur, op. 109, 1881–1883 m., premjera 1884-12-30 Leipcige.
Kuriant Septintąją įvyko paskutinis Antono Brucknerio ir Richardo Wagnerio susitikimas. 1882 m. liepą abu dalyvavo paskutinės R. Wagnerio operos „Parsifalis“ premjeroje. Po jos R. Wagneris iškilmingai pasižadėjo Bairoite atlikti visas savo draugo simfonijas. Deja, pažadas liko neištesėtas, nes po kelių mėnesių R. Wagneris mirė. „Parsifalio“ muzika paliko A. Bruckneriui neišdildomą įspūdį. Amžininkai liudija, kad kompozitorius su jam būdinga egzaltacija atsiklaupė prieš R. Wagnerį, kad išreikštų savo beribį susižavėjimą jo kūryba. Šis taip apmaldė jo entuziazmą: „Nurimkite, Bruckneri. Sumažinkite savo įkarštį. Labos nakties!“ Tai buvę paskutiniai R. Wagnerio žodžiai, ištarti A. Bruckneriui.
Bairoite patirtas nepaprastas dvasinis pakilimas buvo užvaldęs kompozitorių, kai jis rašė Septintąją. Tačiau kuriant antrąją dalį, atėjo žinia apie R. Wagnerio mirtį. A. Bruckneris buvo sukrėstas iki širdies gelmių. Šį skausmą kompozitorius su didele menine jėga išreiškė Adagio paskutiniuose keturiasdešimtyje taktų. Jis rašė: „... Iki šios vietos aš atėjau, kai atskriejo depeša iš Venecijos, ir tada aš pirmą kartą parašiau tikrai gedulingą muziką meistro atminimui.“
Kaip ir visos to laikotarpio simfonijos, Septintoji labai meistriška. Kartu su Šeštąją ji vienintelė, kurios kompozitorius vėliau neperdarinėjo. Dėl kraštinėse dalyse vyraujančio šviesaus spinduliuojančio kolorito, pabrėžto E-dur tonacija, simfonija priklauso lengviausiai suvokiamoms. Dar labiau nei Šeštojoje, čia muzikiniai meniniai vaizdai ypač emocingi, kupini gyvenimo teigimo. Nenuostabu, kad simfonija tapo vienu populiariausių A. Brucknerio kūrinių.
Be to, ji tapo lemtinga kompozitoriui. Jos antroji premjera Miunchene 1885 m. kovo 10 d., diriguojant Ferdinandas Löwe’ui, tapo A. Brucknerio triumfu. Nuo šiol jis pripažįstamas ir už Austrijos ribų. Tiesa, pirmoji premjera Leipcige, diriguojama Arthurui Nikischui trimis mėnesiais anksčiau, nebuvo sutikta taip entuziastingai. Tačiau vienas kritikas rašė, kad A. Bruckneris, „kaip koks milžinas iškyla virš šiuolaikinių kompozitorių – pigmėjų spiečiaus“.
Tai, kad A. Brucknerio muzika buvo atlikta Vokietijoje, padėjo keisti požiūrį į ją ir tėvynėje. Galima sakyti, jog nuo šio laiko prasidėjo A. Brucknerio pasaulinės šlovės metas.
Kompozitoriaus šalininkai Septintąją vadino „herojine“, tačiau toks apibūdinimas tik sąlygiškas. Simfonija yra grandiozinė epopėja, bylojanti apie žmogaus jausmų sumaištį ir išgyvenimus, kurie labai turtingi, sudėtingi ir įvairūs. Tad monumentali forma (apie 70 min.) čia dera su darnia kompozicijos logika.
Pirmosios dalies pagrindiniai meniniai vaizdai plėtojami vėlesnėse dalyse. Ji daugialypė: epinis susimąstymas ir širdinga, elegiška lyrika „draugauja“ su šokių epizodais, o įtemptas dramatinis vystymas – su šventiškai pakilia koda. Beje, A. Bruckneris tvirtino, kad pagrindinę temą išgirdęs sapne ir pabudęs ją užrašė. Tačiau temoje yra citata iš jo Mišių d-moll Credo (1864 m.), kurias tuo metu perkūrinėjo.
Adagio pagilina elegiškas nuotaikas ir atveda į tragišką apibendrinimą. A. Bruckneris pradėjo kurti šią dalį, nujausdamas R. Wagnerio mirtį. Tad čia – pirmą kartą simfonijos žanro istorijoje – išgirstame „Wagnerio tūbas“. Pasak legendos, muzikos kulminacijoje kompozitorius panaudojo lėkščių dūžį, išgirdęs žinią apie draugo mirtį. Vėliau partitūroje nežinomas asmuo įrašė: „Neverta“ (Nicht gelf). Scherzo plėtoja šokinę ir herojinę liniją, o finalas – lyrinę dramatinę. Ciklas baigiasi herojine koda – himnu.
I. Adagio moderato
II. Adagio. Sehr feierlich und serh langsam
III. Scherzo. Sehr schnell
IV. Finale. Bewegt, doch nicht schnell