Julius Juzeliūnas (1916–2001) – žymus kompozitorius, pedagogas, visuomenės veikėjas, Sąjūdžio aktyvistas, Komisijos stalinizmo nusikaltimams tirti iniciatorius ir pirmininkas. Jis buvo vienas įtakingiausių praėjusio amžiaus kompozicijos pedagogų, išugdęs 46 kompozitorius, sykiu buvo viena iš pokario lietuvių muzikos modernėjimo ašių, avangardines komponavimo priemones derinęs su folkloro ypatybėmis. Jo kūrybos sąraše vyrauja stambios formos simfoniniai kūriniai. Kompozitorius taip pat domėjosi Afrikos ir Rytų kraštų kultūra, naudojo jų muzikos elementus savo kūryboje. Iš sceninių veikalų žymiausias baletas „Ant marių kranto“ (1953), tačiau abi jo operos patyrė dramatiškus likimus. Pirmąją operą „Sukilėliai“ (1957, pagal V. Mykolaičio-Putino romaną) sovietinė cenzūra uždraudė premjeros išvakarėse, o antrajai – „Žaidimui“ – premjeros dienos teko palūkėti net 50 metų, nes veikalas buvo tapęs teatralų intrigų auka. Kai kuriems ano laiko dainininkams pasirodė nepatogios vokalinės partijos, jie reikalavo pataisymų, o įskaudintas kompozitorius nesileido į kompromisus. Keletą metų „Žaidimas“ pasirodydavo Valstybinio operos ir baleto teatro (dabar – Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras) planuose, tačiau tai dėl vienokių, tai dėl kitokių priežasčių jis taip ir nepateko į sceną. Minint J. Juzeliūno 90-metį Lietuvos kompozitorių sąjungos iniciatyva operos pastatymo ėmėsi Gintaras Rinkevičius su savo vadovaujamu Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru. Šis pastatymas – antrasis, jį, kaip ir pirmąjį, režisavo Nerijus Petrokas.
„Žaidimo“ libretą parašė pats kompozitorius pagal žymaus savo ekstravagantiškais tekstais ir pacifistinėmis idėjomis šveicarų rašytojo Friedricho Dürrenmatto apsakymą „Avarija“ (1957). Tai originali moralinė drama su psichologinio detektyvo, farso ir absurdo elementais. „F. Dürrenmatto apsakyme vyksta savotiškas žaidimas: žaidimas su sąžine, su gyvenimu, su žmonėmis. Atsakomybės jausmas čia įgauna gilesnę prasmę: žmogus tarsi žaidžia su savo esybe, su pačia gyvenimo esme. Štai kodėl, sumanęs rašyti šią operą, aš ją pavadinau „Žaidimu““, – teigė J. Juzeliūnas. Jis sukūrė efektingą muziką su personažus ir situacijas charakterizuojančiomis temomis (leitmotyvais) ir instrumentų tembrais (leittembrais). Ekspresyvi muzikos plėtotė artima Leošo Janáčeko ir Dmitrijaus Šostakovičiaus operoms, kurių muzikos kalbos šviežumas ir emocijų karštis šiapus „geležinės uždangos“ buvo novatoriškumo etalonas, tuo tarpu efektingi medinių pučiamųjų „pliūpsniai“, ritmų šėlsmas ataidėjo iš Igorio Stravinskio partitūrų. Kompozitorius rėmėsi tuomet Lietuvoje dar tik vos atėjusios į madą dvylikos tonų sistemos dodekafonijos principais. Kitaip tariant, „Žaidimas“ – savalaikis meno kūrinys tiek literatūriniu, tiek muzikiniu požiūriu.
Siužeto santrauka
I dalis
Kelyje sugedus tekstilės pramonininko Alfredo Trapso mašinai, šis priverstas ieškotis nakvynės pakelės miestelyje. Namie laukia žmona ir keturi sūnūs, tad protingiausia būtų susirasti artimiausią geležinkelio stotį ir grįžti traukiniu. Tačiau sutikti žmonės išgyrė miestelio smuklę, tad Trapsas nusprendžia likti ir smagiai praleisti laiką – juk smuklėse visada pasitaiko mielų merginų! Miestelio viešbutyje vietų nėra, tačiau Trapsas randa išeitį – prie vieno namo sode besidarbuojantį pensijon išėjusį Teisėją, kuris sutinka apnakvindinti priklydėlį dykai ir dar pakviečia pavakarieniauti kartu su jo svečiais.
Apsistojęs antrojo namo aukšto kambaryje, Trapsas peržiūri verslo dokumentus, su ilgesiu prisimena viešbutyje suplanuotą nuodėmingą meilės nuotykį...
Vakarienės metu Teisėjas Trapsui pristato svečius – Pilę, prokurorą Corną ir advokatą Kumerį. Jie jau pensininkai, leidžia laiką žaisdami savo buvusias profesijas. Teisėjas pakviečia prisijungti prie žaidimo ir Trapsą, paaiškindamas, kad jie žaidžia Sokrato procesą, Jėzaus Kristaus procesą, Žanos d'Ark teismą… Tačiau įdomiausia, kai žaidimo objektas – „gyva medžiaga“. Antai užvakar jie nuteisė parlamento narį! Trapsas pasisiūlo būti kaltinamuoju, tačiau nesugalvoja jokio nusikaltimo.
Prasideda apklausa. Pamažu Prokuroras ir Teisėjas sumaniai išsiaiškina Trapso biografiją. Jis pradėjo karjerą „nuo apačios“: iš pradžių buvo paprastas prekeivis, vaikščiojo su skrynute iš vienų namų į kitus, bet pamažu iškilo, tapo prabangaus audinio „Hefeston“, iš kurio siuvami ir parašiutai, ir pikantiški moterų naktinukai (o jau šiuos tai jis išmanąs iš patirties), vieninteliu atstovu Europoje. Tačiau kelias buvo ilgas – teko pašalinti iš kelio buvusį šefą Gigaksą, kuris mirė pernai.
II dalis
Sode Advokatas įspėja Trapsą atsargiau atsakinėti į klausimus. Neseniai kitą Teisėjo svečią jie nuteisė 20 metų kalėti, nes advokatui pavyko jį išgelbėti nuo kartuvių. Trapsas suklūsta: juk mirties bausmė panaikinta! Advokatas sako, kad šiame teisme ji išliko, o Pile – buvęs budelis!
Abu grįžta į valgomąjį, kur tęsiasi žaidimas. Prokuroras gudriai klausinėja Trapso, ar šis nenužudęs Gigakso? Pamažu paaiškėja, kad Gigaksas mirė nuo infarkto, jo buvo silpna širdis. Trapsas dažnai „guosdavo“ jo žmoną vedybiniame guolyje. Senukai sužavėti – kvepia žmogžudyste!
Toliau „tardant“ Trapsą paaiškėja, kad vienas iš kompanionų pasakė Gigaksui, kad jo žavioji žmonelė neištikima jam su Trapsu, o šis pats apie tai išplepėjo. Prokuroras reziumuoja: žmogžudystė įvykdyta psichologiniu poveikiu ir verta mirties bausmės. Teisėjas bando užprotestuoti, jo manymu, eilinis žmogelis pakliuvo į nagus rafinuotam prokurorui. Juk Gigaksas pats mirė! Tačiau nuo alkoholio apsvaigęs Trapsas jau įtiki savo kalte ir jaučiasi pažemintas Advokato gynybos. Pagaliau Teisėjas paskelbia nuosprendį – Trapsas nuteisiamas myriop. Liejasi šampanas, linksmybės, visi džiaugiasi puikiu vakaru ir neeiline byla.
Trapsas grįžta į savo kambarį, o senieji teisininkai surašo nuosprendį ir neša į svečio kambarį, kad ryte radęs jis dar pasimėgautų žaidimu. Atidarę duris jie pamato pasikorusį Trapsą...
Jūratė Katinaitė