KONCERTO PROGRAMA
R. Wagner. Muzikinė drama „Parsifalis“ (koncertinis atlikimas)
Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, vadovaujamas meno vadovo ir vyr. dirigento maestro Gintaro Rinkevičiaus, 38-ąjį orkestro gimtadienį pasitinka tęsdamas ambicingą ir aukščiausios profesinės meistrystės reikalaujantį ciklą, skirtą vokiečių muzikos genijaus Richardo Wagnerio (1813–1883) vėlyvosioms operoms. Šįsyk LVSO koncertų salėje skambės didinga ir sakrali trijų veiksmų muzikinė drama „Parsifalis“ – paskutinysis kompozitoriaus kūrinys, užbaigtas likus vos metams iki jo mirties.
Nors kūrinio idėja R. Wagneriui kilo dar 1857 m., jo partitūrą R. Wagneris užbaigė tik po 25-erių metų, 1882-aisiais. Tais pačiais metais įvyko ir „Parsifalio“ premjera Bairoito festivalio operos teatro scenoje, kuriai šis kūrinys ir buvo skirtas. Pirmuosius tris dešimtmečius „Parsifalis“ buvo atliekamas išskirtinai tik Bairoite – tokia buvo R. Wagnerio valia, norint, kad kūrinys nebūtų paverstas kasdiene pramoga ir būtų patiriamas taip, kaip kompozitorius ir įsivaizdavo. Dėl siekio išlaikyti sakralią atmosferą susiformavo ir tebesitęsia savita tradicija: po pirmojo veiksmo, kuris baigiasi mistine Gralio ritualo scena, daugelyje teatrų iki šiol žiūrovai neploja.
„Parsifalyje“ R. Wagneris grįžta prie Šventojo Gralio temos, kuri jau buvo nagrinėta kompozitoriaus operoje „Lohengrinas“. Paties R. Wagnerio parašytas libretas sukurtas pagal XII a. prancūzų truvero Chrétieno de Troyes poemą „Persevalis arba Istorija apie Gralį“ ir XIII a. vokiečių minezingerio Wolframo von Eschenbacho riterių romaną „Parsifalis“. Siužetas pasakoja apie riterį Parsifalį, kuris, vedamas įvairių išbandymų, iš naivaus, nekalto jaunuolio išauga į dvasiškai subrendusią asmenybę. Galiausiai jis tampa išganytoju, kuriam lemta išgelbėti Šventojo Gralio riterių broliją. Dėl įvairialypių mitinių, psichologinių ir dvasinių sluoksnių šis kūrinys išsiskiria ypatinga sakraline atmosfera ir yra laikomas vienu unikaliausių R. Wagnerio darbų.
Pats kompozitorius „Parsifalio“ išskirtinumą pabrėžė jį apibūdindamas ne kaip operą, o kaip „šventinį spektaklį, skirtą scenos pašventinimui“ (vok. Ein Bühnenweihfestspiel), akcentuodamas jo filosofinį ir ritualinį pobūdį. Vėliau panašiai apie kūrinį atsiliepė ir prancūzų kompozitorius Claude’as Debussy, teigdamas, jog tai – „vienas iš didingiausių muzikos šlovę įamžinančių kūrinių, kada nors sukurtų garso pavidalu“.