MISCHA MAISKY (Miša Maiskis, g. 1948) priklauso žymiųjų pokario Rygos žydų-vunderkindų kartai. Iš Rygos kilę jo bendraamžiai smuikininkai Gidonas Kremeris, anksti miręs Karalienės Elžbietos konkurso nugalėtojas Filipas Hiršhornas, baleto šokėjas Michailas Baryšnikovas. Septyniolikmetis M. Maisky debiutavo su Leningrado filharmonijos orkestru ir buvo pramintas „ateities Rostropovičiumi“, o aštuoniolikmetis tapo tarptautinio P. Čaikovskio konkurso nugalėtoju. Kaip ir dauguma SSSR jaunųjų vunderkindų, jis studijavo Maskvos P. Čaikovskio konservatorijoje, kur pateko į Mstislavo Rostropovičiaus klasę. Tačiau diplomo jam gauti neteko, mat po sesers repatriacijos į Izraelį susidūrė su sovietinės sistemos ribojimais ir represijomis, net 18 mėnesių praleido kalėjime, o vėliau, vengdamas patekti į sovietinę armiją, dar išbuvo du mėnesius psichiatrinėje ligoninėje. Po skaudžių patirčių 1972 m. jis pagaliau emigravo į Izraelį, tačiau greitai išvyko į JAV, kur mokėsi Los Andžele pas Gregorijų Piatigorskį.
M. Maisky koncertuoja su žymiausiais orkestrais ir scenos partneriais, tačiau ypač išskirtini jo kūrybiniai ryšiais su pianiste Marta Argerich, su kuria rengia koncertines programas ir įrašus daugiau nei 40 metų. „Deutsche Gramophon“ įrašų kompanija yra išleidusi per 50 M. Maisky albumų. Violončelininkas griežia XVIII a. autentišku Domenico Montagnana instrumentu.
OTTORINO RESPIGHI (1879–1936) buvo ne tik kompozitorius, bet ir gerai žinomas pasaulyje smuikininkas, altininkas, pianistas ir dirigentas. Jis buvo Romos Šv. Cecilijos akademijos profesorius ir – keletą metų – jos rektorius. O. Respighi kūryboje susiliejo impresionizmo ir neoklasicizmo tendencijos, jis – vienas žymiausių italų simfoninės muzikos kūrėjų. Kompozitorių traukė archajinė melodika ir senosios formos. Tarp svarbiausių jo kūrinių, pasižyminčių ištobulinta technika ir spalvinga orkestruote, yra simfoninių poemų trilogija, skirta amžinajam miestui – Romai („Romos fontanai“, „Romos pinijos“ ir „Romos šventės“). Jaunystėje porą metų kompozitorius praleido Rusijoje, kur mokėsi pas Nikolajų Rimskį-Korsakovą. Spalvinga O. Respighi kūrinių orkestruotė liudija, kad jis buvo vienas ištikimiausių žymaus rusų orkestruotės meistro mokinių. 1922 m. sukurtas Adagio ir variacijos violončelei ir fortepijonui (vėliau pats kompozitorius parengė versiją orkestrui) buvo mažiau žinomas kūrinys, kol jo neišpopuliarino būtent M. Maisky, energingai propaguojantis šį kūrinį savo koncertuose. Vienadalis kūrinys išsiskiria romantišku polėkiu ir puikiu violončelės galimybių išnaudojimu – sodriu tembru, daininga melodija, emocingais protrūkiais.
PIOTRAS ČAIKOVSKIS (1840–1893) XIX a. rusų muzikoje užėmė išskirtinę vietą. Kai daugelis jo amžininkų kompozitorių puoselėjo nacionalinės rusų muzikos idėją, P. Čaikovskis rašė universalesnę, labiau Vakarų kultūros tradicijomis paremtą, todėl daugeliui patrauklesnę muziką. Už tai tėvynėje jam buvo priekaištaujama, tačiau Vakaruose jo kūryba buvo laikoma perdėm rusiška! Vieni mėgsta P. Čaikovskio muziką už psichologiškai tikslų žmogaus sielos portretą, kiti – už nuostabias melodijas ir orkestro spalvas. Jau antrą šimtmetį jis – vienas populiariausių kompozitorių pasaulyje. Kritikų strėlės atšimpa – P. Čaikovskio muzika jaudino ir jaudina vis naujas kartas. Juk ji rašyta širdimi!
Variacijos rokoko tema, op 33 (1877) – vienas iš dviejų Čaikovskio kūrinių (kitas – Pezzo capriccioso, op. 62), specialiai rašyti violončelei. Variacijas inspiravo pirmasis kūrinio atlikėjas, vokiečių violončelininkas Wilhelmas Fitzenhagenas, tuo metu dėstęs Maskvos konservatorijoje. Nepaisant pavadinimo, muzika byloja ne tik apie autoriaus susidomėjimą vėlyvuoju baroku, bet ir apie didžiulę kompozitoriaus meilę W. A. Mozarto kūrybai. Po trumpos orkestro įžangos skamba grakšti, subtili, mocartiškos dvasios ir faktūros solisto melodija. Septynias variacijas XVIII a. stiliumi skiria orkestro riturnelės (epizodai).
„Skaityti Dostojevskį – tai svarbiau už kontrapunktą“, – citata iš GUSTAVO MAHLERIO (1860–1911) laiško iliustruoja šio etinio maksimalisto, „nuoskaudų poeto“ credo. „Simfonija, poezija ir tiesa – tai viso mano gyvenimo turinys. Sukurti simfoniją – tai sukurti pasaulį,“ – tvirtino kompozitorius. Kadangi didžiąją laiko dalį G. Mahleris skyrė dirigavimui, jį galima vadinti vasaros kompozitoriumi. Jis dirbdavo teatruose (ilgiausiai – Vienos operoje) nuo rudens iki pavasario, o vasarą išvažiuodavo į užmiesčio vilą ir tyloje kurdavo savo ilgąsias simfonijas. G. Mahleris skųsdavosi, kad publika visuomet jį laikė talentingu dirigentu su netikusiu polinkiu rašyti per ilgas simfonijas, o jis pats jautėsi kompozitoriumi, priverstu tiek daug laiko skirti dirigavimui! Jo trisdešimties kūrybos vasarų derlius telpa į 15-16 kompaktinių plokštelių. Devynios G. Mahlerio simfonijos, neužbaigta dešimtoji ir „Daina apie žemę“ – savotiškas „pasaulio sutvėrimas“, lyg viena didžiulė saga, supinta iš prieštaravimų, klausimų ir atsakymų, kuriuos vėl ir vėl nušluoja abejonės.
G. Mahleris gimė 1860 m. Bohemijoje, priklausiusioje tuometinei Austrijos-Vengrijos imperijai. Kompozitoriaus vaikystės ir jaunystės metais Bohemijoje vyko aktyvus sąjūdis, siekiantis Čekijos nepriklausomybės. Tačiau G. Mahleris buvo žydas, o čekams žydai asocijavosi su vokiečiais. G. Mahleris mėgdavo sakyti: „Aš esu triskart be tėvynės: kaip bohemietis Austrijoje, kaip austras Vokietijoje, ir kaip žydas visame pasaulyje. Visur neprašytas svečias, niekada nepasitinkamas.“
Kaip skausmingas kompozitoriui buvo tapatumo klausimas, taip sudėtinga ir folkloro tema jo kūryboje. Joje gausu įvairių kraštų folkloro motyvų, tačiau apie liaudies kūrybą kaip apie gaivų šaltinį, iš kurio sėmėsi įkvėpimo XIX-ojo amžiaus romantikai, čia kalbėti netenka. G. Mahleris ilgokai gyveno Vienoje – šokių muzikos sostinėje, netoli kareivinių, iš kurių girdėdavosi pakilūs kariniai maršai. Tai ironiškai, tai sarkastiškai jie ataidi G. Mahlerio simfonijose, podraug su vienietišku, miestišku folkloru – valsais, lendleriais, galopais. Be to, jis visada tvirtino, kad kaip kompozitorius nėra laisvas nuo repertuaro, kurį diriguoja. O dirigavo jis daug. Tad pro jo paties kūrinių partitūras lyg kokie prašalaičiai praslinkdavo įvairūs stiliai, kūriniai, palikdami didesnį ar mažesnį rėžį.
G. Mahlerio amžininkai kritikavo kompozitorių už koliažus jo kūriniuose, kaltino jį trivialumu ir epigoniškumu. Antai vienas kritikas rašė: „Net paprastos gatvės melodijos neatrodo jam plebėjiškos.“ Išties, esmė slypi ne melodijose, kurias kompozitorius pasirinko, bet kaip jis jas pateikė ir išplėtojo. G. Mahleris sugebėdavo iš tariamai rimtos melodijos sukurti parodiją, o paprastutis ar banalus motyvas jo simfonijose nuskamba tauriai ar net tragiškai. Tai akivaizdu ir Simfonijoje Nr. 1 D-dur (1888), kurią kompozitorius kūrė penkerius metus. Kai 1889 m. Budapešte įvyko simfonijos premjera, kompozitorius ją vadino „dviejų dalių simfonine poema“. Ir tik vėliau buvo sugalvotas pavadinimas „Titanas“ pagal Jeano Paulio Richterio poemą.
Norėdamas pagelbėti publikai G. Mahleris parašė, kaip tiems laikams buvo įprasta, kūrinio literatūrinę programą. Pirmoji ir antroji dalys drauge pavadintos „Iš jaunystės dienų: gėlės, vaisiai ir dygliai“. Pirmoji dalis – „Nesibaigiantis pavasaris, gamtos pabudimas po ilgos žiemos“, o antroji „Pakeltomis burėmis“. Čia išgirsime vienietišką lendlerį – stilizuotą, ironišką, jei nesakytume infantilišką. Likusios dvi dalys, anot G. Mahlerio, tai – „Žmogiškoji komedija“. Trečioje dalyje – „Gedulingame marše“ panaudota senovinė prancūzų studentų dainelė, išplėtota žydų klezmerių stiliumi. G. Mahleris nurodė šios muzikos inspiracijų šaltinį – prancūzų grafiko Jacques Callot ofortą, vaizduojantį medžiotojo laidotuves, į kurias susirinko nuliūdę žvėrys. Ir finalas – „Iš pragaro į rojų: žmogiškoji komedija“. Tačiau šie paaiškinimai, užuot padėję klausytojams, iššaukė kritikos audrą. Po kelerių metų įskaudintas G. Mahleris atmetė pavadinimą ir visą literatūrinį simfonijos aiškinimą bei uždraudė jį sieti su muzika. Tačiau kaip dažniai nutinka po kompozitoriaus mirties, jo valios ir protestų niekas nebepaiso.
Muzikologė Jūratė Katinaitė